46 nuotr.Dvi dienas neužsivėrė Vilniaus mažojo teatro durys, gyvu konvejeriu ėjo žmonės, norintys išreikšti pagarbą neprilygstamam kūrėjui ir tarti jam paskutinį „sudiev“. Scenos pakraščiais nuklotos baltų žiedų pusnys vis augo ir augo. Ekrane viena po kitos slinko Rimo Tumino kasdienybės ir šventės akimirkos, salės prieangyje rymojo surikiuoti vainikai – iš Nacionalinio dramos teatro, iš Maskvos J. Vachtangovo dramos teatro, subtiliai ir oriai pademonstravusio ištikimybę savo vadovui, iš Izraelio, Islandijos... Laidotuvių dieną su gėlėmis pasirodė ir prezidentas Gitanas Nausėda.
Urną su Rimo Tumino pelenais iš Mažojo teatro priešpaskutinės stotelės Nacionalinio dramos teatro link kartu su mirusiojo šeima lydėjo didelė minia susirinkusių jo bičiulių pažįstamų, aktorių, talento gerbėjų. Iš čia, nuglostyta A.Chačaturiano valso, skambėjusio „Maskarado“ spektaklyje, garsų, procesija pajudėjo amžino poilsio vietos kryptimi.
Reikėjo pamatyti, kokia gausybė žmonių lydėjo Rimą Tuminą į Antakalnio kapines!.. Jo bičiulis Daumantas Todesas prie kapo duobės kalbėjo, kad režisierius Rimas Tuminas jam asocijuojasi su šviesos stulpu, kurį iš nuotrupų, iš kitų spalvų turėtume susirinkti kiekvienas, kad jis visą gyvenimą lenkėsi kitiems, o dabar atėjęs laikas mums nusilenkti Rimui Tuminui. Iš Izraelio atvykusi teatro „Gesher“ kuriame spektaklius statė lietuvių kūrėjas, atstovė sakė, kad Rimas Tuminas padarė pasaulį geresniu. Buvo perskaitytas jautrus garsaus gruzinų režisieriaus Roberto Sturua laiškas Tuminui.
Teatro kritikas Julijus Lozoraitis kalbėjo, kad Rimas Tuminas buvo didis Lietuvos patriotas, kad jo vadovaujamas Mažasis teatras per Atgimimą vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė Trispalvę. Kad jo patriotinis patosas buvo ryškus, kad jis niekada neplaukė pasroviui, o yrėsi tik prieš srovę. Anot teatrologo, Tumino gyvenimas buvo kūrybinis žygdarbis.
„Rimas Tuminas išėjo dabar, neteisingais laikais, - tęsė J.Lozoraitis, - kai pasaulį valdo ir žmones uja ir žudo niekingi liliputai, o tikri gigantai yra nustumti į šoną, priversti palikti namus, savo šalis, savo teatrus, mirti už savo šalies ribų. Bet neilgai trukus viskas vėl atsistos nuo galvos ant kojų. Mūsų pasaulis vėl taps ne liliputų, o gigantų pasaulis“.
Menininkų kalnelis krūsnimi baltų žiedų priglaudė, kas liko iš kūrėjo fizinio gyvenimo. Režisierius ilsėsis eglių paunksmėje, netoli Fausto Latėno, aktorių Vytauto Tomkaus, Vytauto Paukštės ir dainingosios Zitos Kelmickaitės kauburėlių...
Vieniems tyliai mintijant, kitiems aiškiai liūdint ar braukiant ašarą, buvo girdėti svarstant, kažin kodėl Rimas Tuminas buvo pašarvotas jį atstūmusio teatro scenoje, kodėl jo pelenai, pasak girdų, nebuvo paleisti pavėjui Nemunu, kaip jis esą ir buvo pageidavęs. Kas melas, kas tiesa, žino tik jo šeima, - šito mes niekada nesužinosime. Bet neturėtume pamiršti, kad Rimas Tuminas, be kita ko, buvo didelis artistas. Ir vaizduotės genijus. Kadaise dar gana jaunas jis pasakojo „Respublikai“ nusižiūrėjęs vietą kaimo kapinaitėse, šalia ežero, kur ir norėtų būti palaidotas ir kad karstas būtų atplukdytas valtimi, nes taip ir dera gyvenant ežerų krašte. Kita vertus, jis buvo didis humanistas. Jo pasirinkimas atsisveikinti su žemišku pasauliu Mažajame teatre galėjo būti paskutinis kilnus ir nepriekaištingas Meistro humanizmo aktas, siekiant sutaikyti vakardieną su šiandiena, karo šauklius ir taikintojus, ministro parankinius ir jo nekentėjus ir bent šituo veiksmu sušvelninti tą dėmę, suteršusią jo mylimo teatro reputaciją. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad 2022 metais jo mokiniai inteligentiškai ir itin kultūringai buvo kreipęsi į ministrą, prašydami peržiūrėti jo sprendimą dėl Rimo Tumino, tačiau ministro ir aktorių kultūros „kartelės“ ryškiai skyrėsi - atsakymo nebuvo jokio.
„Atleisk, Mokytojau, - rašo feisbuke viena iš Rimo Tumino mokinių aktorė Agnė Šataitė, - kai 2022 metais kultūros ministras pareikalavo, kad teatras atleistų Režisierių Rimą Tuminą iš Meno vadovo pareigų, Vilniaus mažojo teatro bendruomenė kreipėsi į kultūros ministeriją su prašymu paaiškinti, atsakyti, susitikti. Deja, atsakymo negavome. Jokio. Nieko nekaltinu, nesmerkiu, tik apgailestauju, kad nepareikalavome, nebuvome drąsūs ir ryžtingi, kad apgintume.
Mokytojau, mylėsiu amžinai!“
Apginti Mokytoją šiandien likęs tik vienas kelias, sunkus, su kliūtimis, galbūt netrumpas, bet įveikiamas - nepaisant valdininkų atsikalbinėjimų, visokios senaties, ideologinių insinuacijų ir imitacijų, - siekti ir pasiekti, kad Mažasis teatras oficialiai ir visiškai pelnytai būtų pavadintas Rimo Tumino teatru.
