21 nuotr.
Lietuva atsisveikina su vienu ryškiausių teatro režisierių jos istorijoje – Rimu Tuminu.
Urna iš Muzikos ir teatro akademijos, kur televizijos režisūrą 1970 -1974 metais studijavo Rimas Tuminas, Gedimino prospektu buvo palydėta į Vilniaus mažąjį teatrą, prieš 34 metus įkurtą jo iniciatyva ir pastangomis. Tai vienintelis teatras, radęsis Nepriklausomos Lietuvos laikais. 2022 metais Rusijai užpuolus Ukrainą, Rimas Tuminas buvo priverstas palikti teatrą ir savo mokinius, sudariusius aktorių trupės branduolį. Šiandien jis į Mažąjį sugrįžta.
Mirties akivaizdoje nesinori kartoti, kad teatro kūrėjas buvo iš jo išguitas. Nors kultūros ministro išpuolis dėl uoliam propagandistui nepriimtinų kai kurių Meistro, dirbusio Maskvoje, ištarmių, net šią akimirką atrodo greičiau žiaurus, nei žmoniškas, tačiau kitas Meistro vietoje nebūtų paklusęs ultimatumui išeiti iš darbo, - būtų teisęsis ir greičiausiai bylą būtų laimėjęs, bet ne Rimas Tuminas. Jis nukėlė savo portretą nuo Mažojo teatro sienos ir išėjo. Tą akimirką daugelio žmonių akyse Simonas Kairys mirė kaip kultūros ministras, o teatras įgijo vaizdinį žmogaus, kuris dėl soties išduoda savo sielą.
Paskutinė Rimo Tumino kelionė, galima sakyti, prasidėjo toli nuo čia – Italijoje, Galipolio mieste, kur režisierius su kinų aktoriais repetavo A.Čechovo „Vyšnių sodą“; jo premjera Šanchajuje buvo numatyta vasarą. Čia kovo 6 dieną, dešimt metų nepasidavusi onkologinės ligos spąstams, sustojo plakusi Meistro širdis. Sausio 20 dieną jam buvo suėję 72-eji. Į paskutinę kelionę jis buvo išlydėtas mažoje tenykštėje koplytėlėje, jeigu tiesa, skambant šviesaus atminimo jo bičiulio ir kūrybos partnerio Fausto Latėno muzikai.
„Viską padarėm taip, kaip jis liepė,- socialiniame tinkle rašė jo dukra režisierė Gabrielė Tuminaitė iš Italijos, - paprastų lentų karstas, o kūnas suvyniotas į baltą drobulę. “Balta drobulė” buvo jo kitas didysis sumanymas. Jis metus laiko kruopščiai ruošėsi visur vežiojosi su savimi knygą. Taip ir neišdrįsau jam į akis pasakyt, kad nepatvirtino ir atmetė kultūros ekspertai jo sumanymą. Planavome pradėti repetuot balandį savo sodyboje.“
Sodyba netoli Elektrėnų, Semeliškių seniūnijos Prūsiškių kaime - ne vienintelė vieta, kur Rimo Tumino gyventa. Paskutinės kelionės kontekste vertėtų paminėti ir kitas. “Gimiau dabar jau neegzistuojančiame Paletkojų kaime, Kelmės rajone. Paskui persikėlėm į pamarį prie Rusnės, tada patraukėm į Aukštaitiją, gyvenom prie Alantos, paskui prie Molėtų, vėl grįžom į Žemaitiją, Endriejavą, ir taip klajojom, kol man suėjo septyniolika“ (iš Ramunės Balevičiūtės knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“).
Galbūt ne veltui jo kūryboje toks stiprus kelionės motyvas. Ne vien dvasinėje, bet ir fizinėje plotmėje: iš tuometinėse Vilniaus konservatorijos – į Maskvą (GITIS), nuo televizijos – į teatrą, iš Maskvos –į Akademinį Vilniaus dramos teatrą, iš Akademinio – į Mažąjį, iš Mažojo - į Maskvą, į Jevgenijaus Vachtangovo teatrą; keliolika metų dirbo abiejų teatrų meno vadovu. Kelionės su spektakliais po margąjį pasaulį, jų statymas Kinijoje, Izraelyje, Italijoje, Graikijoje ir kitur.
***
Vilniaus mažasis teatras informuoja, kad atsisveikinimas su kovo 6 dieną mirusiu teatro režisieriumi Rimu Tuminu vyks kovo 19-20 dienomis. Paskutinė Maestro kelionė vyks atkartojant bene svarbiausias jo kūrybinio gyvenimo stotis.
Kovo 19 dieną, 12 val. urna iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centrinių rūmų (Gedimino pr. 42) buvo palydėta į Vilniaus mažąjį teatrą (Gedimino pr. 22).
13-21 val. teatro durys atvertos visiems, norintiems pasakyti paskutinį sudiev Režisieriui. Šv. Mišios bus aukojamos 18 val. Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje (Maironio g. 10, Vilniuje).
Trečiadienį, kovo 20 dieną, atsisveikinimas vyks nuo 10 valandos. 14 val. urna bus išlydėta Lietuvos nacionalinio dramos teatro, kur prasidėjo kūrybinis R. Tumino kelias, link.
Laidotuvės vyks Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Prašoma velionio atminimą pagerbti gėlės žiedu.
