Pieno gamyklėlės neatlaiko konkurencijos

- Žmonės visada mielai perka pieno produktus iš ūkininkų, tačiau prieinamumas yra sudėtingas, lengviausia eiti į prekybos centrą.

- Dalis ūkininkų, turintys smulkius ūkius prie didžiųjų miestų, kažkiek patys prekiauja, pagamina sūrius, sviestą, prekiauja šviežiu pienu. Prieš porą savaičių buvau Kupiškio rajone, kalbėjomės su valžios atstovais, ūkininkų klausiama, kodėl jūs patys neperdirbate pieno? Ūkininkas sako, aš turiu 50 karvių ir man reikia gyvulius žiūrėti, rūpintis jų sveikatingumu, o jeigu dar gamyba ir prekyba, tai nespėčiau.

Kitas dalykas - pieno specifika, jei pienas be konservantų, jis šviežias turi labai greitai būti suvartojamas. Nepasandėliuosi. Sakykime, pieno perdirbimo įmonė, pasiėmusi pieną, perdirba viską, išleidžia tik vandenį. Nugriebia grietinę, sūrį suspaudžia, sviestą padaro, išrūgas išdžiovina ir miltelius padaro. Padaromas visas spektras produktų iš pieno. O ūkininkas, kad ir kokį cechelį turėtų, to nesugebės padaryti.

Miesto žmonės į ūkininkus kreivai žiūri, galvoja, kad jie daug gauna, nes mato, kokios parduotuvėse kainos.

- Tikrai? O gal atvirkščiai - žiūri, kaip dar ūkininkai dirba tokioje darbo jėgai imlioje srityje, kai net atostogų negali išeit...

- Taip, per protestus žmonės nustemba, kai pasakai, kiek pieno gamintojai gauna už žaliavinį pieną. Parduotuvėse pienas brangus. Buvo diskusija, kad su pieno produkcija reikėtų išeiti į švietimo įstaigas, į viešuosius pirkimus, bet čia sudėtinga. Ministerija (ŽŪM) sako, kad galima tą padaryti, bet kai klausiame, ar yra ūkių, kurie dalyvautų viešuose pirkimuose ir teiktų pasiūlymus, tai ne... Teoriškai galima, o praktiškai kitaip... Buvo šio ministro šūkis apie trumpąsias grandines, bet per ketverius metus nieko nepavyko.

- Kodėl nepavyksta pieno tiekti ugdymo įstaigoms?

- Visur yra masto ekonomija. Brangi gamyba. Pavyzdžiui, lenkai daug pigiau perdirba, nes lenkų viena gamykla yra tokia, kad mūsų visą pieną perdirbtų. Lietuvos pieno perdirbėjai nukonkuruoja mažas mūsų gamyklėles, bet, žinoma, jiems su lenkais irgi nėra ko lygintis. Lenkija - didesnė šalis, didesni pieno kiekiai ir ji produkciją gali dar pigiau pagaminti.

Ir mūsų nariai turėjo gamyklėlių, bet tiesiog neatlaikė konkurencijos. Buvo tikslas išeiti į prekybos tinklus, bet tokios sąlygos, kad jokios naudos nelieka. Tas cechelis tapo nuostolingas ir uždarė. Ir tokių pavyzdžių yra daug.

Žinoma, yra ūkininkų, kurie prekiauja mobiliuose turgeliuose, bet tai nedideli kiekiai. Yra šiek tiek ir prekybos tinkluose ūkininkų produkcijos iš pieno. Bet čia irgi nedideli kiekiai.

Mažmeninė produkcija susiduria su lenkiškais mažmeniniais produktais, čia jau prekybos centrų kompetencija, kad lietuviškų produktų būtų daugiau prekyboje. Dabar jau iki 20 proc. mažmeninėje prekyboje yra lenkiški pieno produktai. Lenkiška produkcija stipriai plūsta.

- Pakalbėkime apie pieno kainą.

- Skaičiuojant pieno kainą, ji yra 38 ct už litrą, o perdirbto pieno litras (3,5 proc.) kainuoja gerokai dauigiau nei euras. Dar plius PVM. Štai tokios žirklės. Aišku, didesni ūkiai PVM susigrąžina, o mažesni ūkiai susimoka PVM. Perdirbėjams dar suprantu, yra sąnaudos, o prekybininkai turi mažiausias sąnaudas, bet didžiausią dalį. 2,5 proc. riebumo pieno litras pigiausioje pakuotėje kainuoja apie 1,30 Eur, tai maždaug 20 proc. yra pieno gamintojo, iki 30 proc. - perdirbėjo, o 35 proc. yra prekybos centro ir 17 proc. PVM. Tai didžiausia dalis tenka prekybininkui.

- Tai kooperacija ūkininkams nepadeda? Apie ją daug kalbėjo buvę žemės ūkio ministrai.

- Nusivylę ūkininkai. Daugiau nei vieno ūkio kooperacija nepasiteisino. Turiu pats tolimą giminaitį, kuris gyvena Birštono savivaldybėje, tai jis dalį pieno parduoda perdirbimui, ir dalį pieno pats parduoda Kaune, Vilniuje. Sako, už natūralaus pieno litrą gauna apie 40 centų, o parduodamas tiesiai žmonėms gauna po 1 eurą. Žinoma, uždarbis nėra labai didelis, nes ir kelionės išlaidos ir dar neparduotos produkcijos lieka. Anksčiau ūkininkai turėjo mišrius ūkius, kiaules laikė, tai joms gali pieną ar jo produktus netinkamus supilti. O dabar kiaulių nelabai kas laiko dėl afrikinio kiaulių maro. Geriau yra ūkiams, kurie arčiau didžiųjų miestų.

Reikia internetinių platformų, kai ūkininkai žinos, kas kiek perka, tai atvažiuos ir parduos. Bet irgi, žmogus nusipirko pieno, jei neišgėrė, tai lieka tik rauginti ir varškę gaminti. Miesto žmonės gyvena skubėjime, jiems gerai iš parduotuvės pienas, kuris ilgai stovi šaldytuve. Daug metų dirbu su ūkininkais, tai, manau, jei ir bus kas perka pieną iš ūkininkų, tai nedidelė dalis. Bendraujame su Europos pieno gamintojų asociacija, ten populiari kooperacija, bet tos trumposios grandinės ir pas juos nelabai...

- Ko reikia, kad praktiškai trumpos grandinės veiktų, kalbant apie pieno produktus?

- Valstybės paskata bet kokiu atveju turi būti, bet kalbant apie paskatą perdirbimui, reikia viso komplekso. Pas mus griežti veterinariniai reikalavimai, mokesčių inspekcija atbaido. Atmuša norą, sudėtinga mūsų krašte.

Didesni ūkiai, manau, tikrai išliks, o vidutiniai ir šeimos ūkiai kuo toliau, tuo blogiau. Anksčiau 20 karvių ūkis buvo neperspektyvus, o dabar jau ir su 100 karvių nelengva. Viskas pabrango, ir kuras, ir žemė, ir pašarai, o kaina už pieną, būna, nepadengia net savikainos. Nuostolingai ūkis negali dirbti. Darbas sunkus. Kadais buvo 400 tūkst. pieno ūkių, o dabar likę 18 tūkst., iš jų apie 10 tūkst. ūkių parduoda pieną supirkėjams.

Žemės ūkio ministerija „Vakaro žinias" informavo, jog pagal Vaisių ir daržovių bei pieno ir pieno produktų vartojimo ugdymo įstaigose programą ūkininkų tiekėjų nėra, jų produkcija pagal šią programą vaikams nėra tiekiama.

„Pieno produktai gali būti ir rekomenduojami SAM tiekti trumpomis grandinėmis, bet jie turi atitikti Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašą. Į ugdymo įstaigas tiekiami pieno produktai turi atitikti Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašą, kuriame nustatyti reikalavimai vaikams tiekiamiems pieno produktams (pvz., vaikams gali būti tiekiamas pasterizuotas ne didesnio kaip 2,5 proc. rieb. pienas). Vadinasi, ūkininkai, norintys tiekti į ugdymo įstaigas pieno produktus, turi pieną pasterizuoti, jį paruošti nustatyto riebumo, turėti pakankamą produktų asortimentą, o tai reikalauja investicijų bei ilgalaikių susitarimų su ugdymo įstaigoms. Todėl ūkininkų - pieno gamintojų bendradarbiavimas su ugdymo įstaigoms nėra labai sėkmingas", - tikina Žemės ūkio ministerija.