Siuvimo pramonės pandemija nepribaigė. Pribaigs Vyriausybė

Įmonės „Kauno Baltija" ištakos - nedidelė Kauno siuvykla, įsteigta 1040 metais. Tarybiniais laikais siuvykla, jau tapusi didžiuliu siuvimo fabriku, pavadinta „Baltija". O privatizavus - AB „Kauno Baltija", kurios amžius - daugiau nei 30 metų. Jos akcijų turi ir šios įmonės buvę senbuviai.

Nusilpo per pandemiją

„Kauno Baltija" bendradarbiavo su garsiais viduriniosios klasės ir prabangių moteriškų rūbų ženklais. Jos ilgalaikiai klientai buvo Jungtinės Karalystės dizainerė Karen Milen (Karen Millen). Taip pat lietuviai siuvo rūbus prancūzo dizainerio Žeraro Darelo (Gerard Darel) mados namams ir t.t.

Įmonė turėjo ir savo drabužių liniją „LOULU ET TU". Siuvimo užsakymus gaudavo iš Didžiosios Britanijos, Skandinavijos. Vienas didžiausių užsakovų buvo Švedijos „Snickers Workwear", užsakydavusi pasiūti aukštos klasės darbo rūbus.

„Kauno Baltija" iki pat bankroto paskelbimo turėjo filialus Vilkaviškyje, Alytuje, Lazdijuose ir Leipalingyje. Bendrovės klestėjimo laikais yra pelniusi „Metų eksportuotojo" bei kitų skambių titulų. Tačiau, prasidėjus pandemijai, įmonės grynas pelningumas ėmė katastrofiškai mažėti.

2020 m. įmonė baigė metus su minusiniu 11,3 proc. pelningumu, 2021 m. minusinis pelningumas jau siekė 29,4 proc. Įmonė kiek atsigavo pernai, kai baigė metus su pliusiniu 10,4 proc. pelningumu, tačiau turėjo didelę skolą „Sodrai" bei kitiems kreditoriams. Todėl nutarta kreiptis į teismą dėl bankroto paskelbimo. Anot „Kauno Baltijos" direktoriaus Vido Butkaus, kontrolinio akcijų paketo savininkai nusprendė netęsti agonijos.

Šiemet Šiaulių apygardos teisme bankroto procedūra palaiminta ir Telšiuose veikusiai siuvimo įmonei UAB „Siulema". Bėdos tradicinės - įsiskolinimas „Sodrai" ir minusinis pelnas (-2558 Eur). Bendrovė 2021 m ir 2022 m turėjo ilgalaikio turto tik už 10 Eur.

Panašių sunkumų kaip „Kauno Baltija" ar kitos siuvimo įmonės per pandemiją patyrė dar viena laikinosios sostinės siuvimo įmonė. Jos stažas - 23 metai. Tačiau šios įmonės minusinis pelningumas (-19,75 proc) buvo tik 2021 metais. O 2020 m ir 2022 m pavyko pasiekti pliusinio pelno.

Partneriai pabėgo į pigesnes valstybes

Aišku, drabužių siuvimo ir tekstilės sektorius nukentėjo ne tik nuo pandemijos. „Kauno Baltija" taip pat patyrė smūgį, kai Didžioji Britanija per 2016-2020 m. laikotarpį išstojo iš Europos Sąjungos. Tada susikomplikavo ar nutrūko ryšiai su verslo partneriais britais.

Siuvimo įmonėms pakenkė ir karas Ukrainoje, dėl kurio sutrūkinėjo kai kurios žaliavų tiekimo grandinės. O prabangių drabužių pasiuvimo užsakovai, praradę rinkas Rusijoje, taip pat ėmė mažiau bendradarbiauti su Lietuvos siuvėjais. Iškėlė drabužių siuvimą į tas valstybes, kur darbo jėga pigesnė. Tai palietė ir kitas mūsų šalies siuvimo įmones. Kai kurios stengiasi išsisukti nemažindamos siuvėjų skaičiaus, tačiau apkarpydamos administracijos etatus ir atleisdamos pensininkus.

Klauskite Vyriausybės

Didžiausia Baltijos šalyse drabužių gamintoja UAB „Lelija" sugebėjo net ir per pandemiją dirbti pelningai. Tačiau paklausta, koks yra įmonės sėkmės receptas, „Lelijos" generalinė direktorė Genė Zaveckienė atsakė tik tiek:

„Ta sėkmė yra ten pat, kur ir „Kauno Baltijos", ir kur yra kitos į bankrotą pavarytos Lietuvos įmonės. Reikia klausti Vyriausybės, kodėl ji varo įmones į bankrotus, kodėl nesiima jokių priemonių, kad to nebūtų. Pavyzdžiui, per pandemiją Vyriausybė priėmė nutarimą, kad „Lelijoje" nebuvo pandemijos, ir mus išmetė lauk iš pagalbos.

O kodėl mes atsilaikėme? Todėl, kad aš - karo vaikas. Aš gimusi 1942 metais ir nenoriu kalbėti apie šių laikų visuomenę."

„Lelijos" generalinė direktorė G.Zaveckienė dar pridūrė, jog situacija ekonomikoje yra labai rimta, todėl laisvai kalbėti neįmanoma.

„Čia ne tokie menki klausymukai, į kuriuos galima duoti lengvus atsakymukus. Mes nekalbame ta tema, nes matom, kur vedama Lietuva", - mįslingai pasakė moteris.

Komentuoja Lietuvos pramonės įmonių profesinės sąjungos „Solidarumas" tarybos narė, buvusi AB „Kauno Baltija" profsąjungos pirmininkė Rita ŠVECOVA:

Akcininkai su „Kauno Baltijos" darbuotojais tvarkingai atsiskaitė. Jokių pretenzijų neturime.

Siuvome moteriškus rūbus. Visas mūsų darbas sustojo dėl užsakovų. Užsakovai išeina į pigesnes šalis, tokias kaip Rumunija, Turkija.

Kur dabar mums pavyks įsidarbinti? Aš nežinau, kiekvienas spręs individualiai. „Kauno Baltijoje" buvo daug siuvėjų, kurios gali pasiūti bet kokį drabužį savarankiškai. Bet yra ir tokių, kurios gali atlikti tik tam tikras operacijas. Mažiausias darbo stažas šioje įmonėje - apie 20 metų, tačiau iki pensijos daug kam dar labai toli, dar likę 15 ar daugiau metų.

Ar nujautėme, kad bankrutuosime? Iki šito mes ėjome labai ilgai. Mes jau pačios darbuotojos numatėme, kad gali būti bankrotas, nes darbai strigo, užsakymų mažėjo, žaliavų laiku neatveždavo. Tai tada jau ėmėme nerimauti. Viena užsienio įmonė mums žadėjo labai daug užsakymų, o galiausiai išvažiavo, jeigu neklystu, į Turkiją ar Rumuniją, į tas šalis, kur siuvimas pigesnis.

Būdavo mūsų įmonėje laikotarpių, kai vos spėdavo vykdyti užsakymus, ieškodavome net papildomų darbininkų, o kartais - nebūdavo užsakymų. Pavyzdžiui, iš Švedijos „Snicker Workwear" labai pelningų gaudavome užsakymų ir buvo labai smagu siūti, nes tas laikas ilgai tęsėsi, žmonės galėjo daugiau uždirbti, buvo viskas gerai. Bet jie pasakė, kad Lenkijoje keliai labai užkrauti, sudėtinga logistika, todėl mūsų jau nereikia.

Tikėjomės gauti banko kreditą, kad išsilaikytume bet du-tris mėnesius, ateityje lyg ir būtų užsakymų, bet kadangi neliko iš ko mokėti žmonėms algų, mes per visą pandemiją gavome algas iš įmonės anksčiau sutaupytų pinigų. Kadangi paskolos mums nedavė, gavosi taip, kaip gavosi. Kiek galima sėdėti ant akcininkų sprando? Tai darbo yra, tai nėra, tai vėl prastovos. Valstybė kažkiek mums per pandemiją pamokėjo, bet vis tiek ir akcininkams teko mus išlaikyti. Iš tikrųjų, kiek tie akcininkai galėjo tempti?