1 nuotr.Mūsų nedidelio namo pirmajame aukšte vyksta inirtingi darbai. Jau dvi savaites nėra buto šeimininkės, ji išvyko pas savo pasiją Vokietijoje, ir visas dvi savaites du jauni vyrai, laisvi kaip šventė, smagiai meistrauja sienos spintą.
Vienas iš jų yra šeimininkės sūnus, kitas jo „korešas". Spinta nedidelė - sieksnis skersai, trys sieksniai aukštyn, pusė sieksnio gilyn. Tokią konstrukciją meistras suręstų per dieną, bet du jauni vyrai meistrauja sau dvi savaites ir darbas jiems malonus, lengvas, kokia ir jų sena draugystė. Galėtų, regis, net primokėti, kad tik leistų jiems taip būti kartu ir dirbti.
Dirba vyrukai ne tik bute, bet ir rūsyje, kartais išbėgdami į kiemą, kur pjausto lentas. Man malonu persimesti su jais žodeliu. Tarpusavyje jie kalba rusiškai, su manimi lietuviškai. Žodžiu, mūsų nedidelio namo pirmas aukštas ir dalis kiemo virto statybų aikštele.
Pagaliau Kūčių išvakarėse jie baigė meistravimą ir parodė man savo šventės vaisius. Spinta pasirodė esanti su „pribambasais" - viduje iškalta kariniu milu, sienose lemputės, veidrodžiai, pilna visokiausių kabliukų. Šeimininkės sūnus išdidžiai ištarė: „Juk ne grabą mamai reikėjo sukalti, o šventę". Jo draugas linksi ir juokiasi. Savi žmonės, net smagu į juos žiūrėti. Ir padirbėjo be didelės girtuoklystės - tik alaus atsigerdami. Suprantama liaudis.
Tuo tarpu šiuo tamsiuoju laiku kieme šmižinėja keista liaudis. Vasarą jos daugiau, bet ir dabar pakanka. Ji kalba nesuprantama kalba - nei lietuviškai, nei rusiškai, ir visai ne angliškai. Be to, ji itin garsiai šaukia į mobiliuosius telefonus, kurių neišleidžia iš rankų. Jie vaikšto po du ir po tris, dairosi į mūsų merginas. Nesuprantama mums stichija, kuri pasirodė prieš metus. Sako, Lietuvoje tokios liaudies pasirodė jau apie 40 000. Stichija to pasirodymo nepavadinsi - aiški masinė akcija. Jau aišku, kad lietuviškai ši liaudis nepradės kalbėti. Gal vienas kitas ir šiaip taip, ryšininko vaidmenį atliekantis. Kiek jų dar bus? Nuolat žiūrėdamas „Euronews" matau, kad mano kaimynei pas savo vokietį Vokietijoje jau nei ramu, nei saugu. Tad grįš, gal ir savo vokietį atsiveš.
Du mano kiemo draugai jau suvisam grįžę namo. Jie geriau nei aš supranta tą tamsią liaudį, nes ir patys ragavo svetimų šalių duonos. Vienas aštuonerius metus kažką kalė Norvegijoje, kitas kažką tampė Airijoje. Grįžo dabar abu, dėkodami dievams, kad laiku paprotino. Tie dievai - tai vaikai, kurių vienas turi tris, kitas vieną. Sako, negerai, kad gyveni toli nuo vaikų. Alimentus vis vien mokėti reikia. O čia - namai, nors pamatai, kaip auga, jeigu jau neaugini. Realizmas.
Štai toks tas realizmas ir patriotizmas - man.
