1 nuotr.Viskas prasidėjo nuo sūrio. Lentynoje jis kainavo 18,30 Eur, po pusvalandžio kasa parodė - 18,44 Eur. Pasiutau. Kontrolierė žiūrėjo kaip į žmogžudį.
Paklausiau:
- Kodėl taip?
- Čia dirbtinis intelektas. Jis neklysta.
- O aš - natūralus intelektas.
- Kas tamstą programavo?
- 11 metų tarybinės mokyklos.
- Tada jūs - grėsmė valstybės demokratijai.
- Grįžkim prie sūrio. Jis per pusvalandį pagerėjo?
- Ne, bet jo toks pats kiekis, kai kitų produktų sumažėjo.
- Pasiimkit atgal.
- Aš jau įmušiau. Į intelektą.
Pasipriešinau. Sūris atsidūrė apsauginio delnuose. Jis buvo kūdas ir abu prisiminėm, kaip aš jį mušiau mokykloje.
- Sūrį imsi?
- Ne.
- Aš turiu balionėlį.
- Užsimauk jį žinai kur.
- Mano balionėlis spaudžia ašaras.
- O aš rašau eilėraščius. Irgi spaudžia ašaras.
- Tada kam tau sūris? Imk dešrą.
- Aš - vegetaras.
- Supratau. Nesipykim, bičiuli, dėl sūrio. Imk ir dink.
Jo rankos suspaudė manąsias. Kurį laiką sūris keitė mūsų rankas ir atsidūrė ant neplautų grindų. Jį pagriebė netoli buvusi senjora Lapinskienė ir išbėgo laukan. Mes su apsauginiu nespėjom net snapų praverti.
Ant tų nervų kasininkės paprašiau loterijos bilieto. Ji jau buvo prasigavusi, koketavo:
- Ar laimingą bilietą?
- Jokio skirtumo... čia žmonai. Ji jau laiminga, kad mane turi.
Moralas yra paprastas: nesidžiauk radęs (žmoną namie), neliūdėk pametęs (sūrį parduotuvėje).
