1 nuotr.Jau daugiau kaip dvidešimt metų stengiuosi nemeluoti. Vyrai, aišku, nepatikės - net žmonai! O svarbiausia, kad ne svetimai, o saviškei. Savo vaikų motinai. Arba ne... Gal verčiau nebetęsiu savo spėlionių, o pereisiu prie delikataus reikalo, kuris man nutiko Tailande.
Kol maniškiai miegojo, o aš nelabai, išėjau apie penktą ryto po Puketo salą prasivaikščioti. Ieškojau įkvėpimo. O radau masažo saloną.
Tad norom nenorom, nors labiau norom, užėjau. Tiksliau neužėjau, o mane tokia rubuilė per jėgą įsitempė. Esu žmogus metuose, nebe visai jaunas, be to, nebe itin sportiškas. (Net „Ferario" neturiu.) O masažistė gal kokius du šimtus svėrė. Net ne kilogramų, o net funtų ar svarų. Nesvėriau. Nes ir norėdamas nebūčiau galėjęs to padaryti. Primečiau „iš akies" ir nustačiau: ko gero, net buvusi Japonijos sumu kovotoja.
Sprendžiant pagal tai, kaip ji mane greit patvarkė, įtariu, kad ne vieną ant savo tatamio yra ant menčių paklojusi. Tiksliau - pasiklojusi. Kol dar gulėjau ant pilvo, daugmaž masažavo gerai. Bet kai mane apvertė aukštielniką, išsigandau, kad man jau galas. O pasirodo ne - tik galiukas, kurio vos nenutraukė. Aš jai ir taip, ir kitaip aiškinu, kad negražu prie svetimų vyrų kabinėtis, o ji vis tiek savo daro, nors, kaip minėjau, daiktas buvo ne jos, o mano.
Visa laimė - viskas baigėsi su „laiminga pabaiga". Nenutraukė...
Kuomet grįžau į viešbutį, manęs jau laukė visi sukilę namiškiai. Nes jie niekada neina be manęs pusryčiauti, nors puikiai žino, kad aš niekada nepusryčiauju. Arba bijo, kad bus mokami pusryčiai, arba aš vienintelis sugebu prisikrauti į lėkštę tiek, kad užtenka visam stalui su šešiais asmenimis. (Neskaičiuojant padavėjų, kuriems visada vietoj arbatpinigių šiek tiek maisto paliekam.)
Ypač, įtariai mano atžvilgiu buvo nusiteikusi žmona, kuri iš karto perėjo prie reikalo: "Kur buvai?" O aš gi meluoti negaliu, kad ėjau saulės pasitikti arba kriaukleles pajūryje rankiojau, todėl kaip paskutinis asilas prisipažinau, kad buvau masaže. Tada ji - tiesiai man į kaktą: „Su laiminga pabaiga?" O jau tada aš perėjau į kontrpuolimą: „O tu iš kur žinai, brangioji? Aha!!! Irgi tenai buvai?!"
Perėmęs pokalbio iniciatyvą į savo rankas, ėmiau teisintis, kad aš nekaltas, nes nemokėjau tailandietiškai paaiškinti, kad taip elgtis nemandagu ir nekultūringa, prieš tai neatsiklausus... Bet mano žmona išmintinga, be to, labai atsakinga, nes saugo šeimą kiek gali, todėl tik numojo ranka: atseit, fantazuok ir toliau į sveikatą, seneli!
Šitiek metų su tokiu kvaiša kaip aš pragyvenusi, negi keis į kokį kitą glušių, kuris dažnai net iš savo telefono neišlenda, atlikdamas savo vyrišką pareigą.
Ko gero, ne vienam mano skaitytojui iškilo natūralus klausimas: Kodėl visa tai pasakoju?
Atsakau: Šįryt, vos nusileidęs Vilniaus aerouoste, puoliau skambinti savo draugams ir pažįstamiems, norėdamas juos pasveikinti su Naujais Metais. Linkėjau laimės, pinigų, sveikatos, priklausomai nuo to, kas ko neturi. O jie man, kaip susitarę, guodėsi, jog šventė vieni namuose ir vis kartojo: kad šie metai būtų geresni nei anie - akivaizdžiai buvo įsigąsdinę...
Ta proga noriu visiems palinkėti, kad gyvenimas Lietuvoje ir pasaulyje baigtųsi su laiminga pabaiga!
Tai tiek ir tenorėjau pasakyti, nes esu pavargęs, bet laimingas be galo. (Perkeltine prasme.)
Vito Tomkaus trigrašis: Prisipažinsiu, kad šis vulgarus straipsniokas tebuvo testas mano žmonai Linai. Mat, seniai įtariu, kad ji mano straipsnių neskaito. Klausiu, kodėl? Sako, kad nenori nervintis. Matyt, bijo, kad vėl kas namų nepadegtų ar vėl kokios granatos neįmestų. O galbūt nuogąstauja, kad visko, ką užgyvenom, neatimtų? Aš jai sakau, geriau lai atima savi, nei globalistai, o ji atsako, kad nebėr valdžioje savų. Va, matot, pati mane užveda, o po to barasi! Irgi pati. Tokia jau ta mano pati. Kiek kartų jos prašiau, kad bent kartą mane pagirtų, nes ir tarp durnų straipsnių atsitiktinai pasitaiko visokių, bet - kur tau! Todėl ir pasiryžau eksperimentui su erotiniu masažu, kad sužinočiau: skaito ji mane ar jau visai nebesiskaito? Žodžiu, jei rytoj ateisiu į darbą su "fanaru", reiškia skaito, o jei ne - tai ne... Kol kas, praėjus beveik pusdieniui po straipsnio pasirodymo, aš dar matau abiem akim. Kaip bus toliau: pagyvensim - pamatysim! (Jei dar matysim.)
