2 nuotr.Vyko ir tebevyksta Seimo posėdžiai. Jie, kaip galima spręsti iš įvairiais kanalais įvairiai pateikiamos informacijos, neretai virsdavo ir aštriomis diskusijomis, ne tik žeriančiomis oponentams kaltinimus bei priekaištus svarstomais klausimais, ir reakcijomis į Lietuvai daugiau ar mažiau svarbius tarptautinius įvykius.
Vidinių politinių reakcijų susilaukė ir tolimosios, kai kam iš mūsų jau tik paslaptingos Palestinos valstybės panaikinimas. Dingstis - vieno temperamentingiausių ir bene įtakingiausių Seimo veikėjų feisbuke išsakytas neigiamas Rusijos ir Izraelio valstybių vadovų pasiųstos kariaunos į kaimyninių tautų žemes šviežiausios ir kartu niekingiausios elgsenos sugretinimas: „Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais".
Iškoneveikęs Putiną ir Izraelį, jis teigė, jog po tokių įvykių esą turėję atsirasti „tokie pasakymai": „Lipo žydas kopėčiom / Ir nukrito netyčiom. / Imkit, vaikai, pagaliuką / Ir užmuškit tą žyduką." Tai leido posėdžiaujantiems politikams šio išsakymo svarstymus kreipti taip, kad parlamentaras kartu su jo partija būtų apkaltintas antisemitizmu. Jis „išprovokavo neapykantą žydų tautybės asmenims", - nusprendė viena iš kaltintojų, ir imtasi rengti jo apkaltą.
Ketureiliui čia teko didžiulis, o veikiausiai net pamatinis vaidmuo. Ar pagrįstai?
„Kurstė užmušti žydus - taip man pasirodė", - kalbėjo Vilniaus apygardos teisme svarbiausia kaltintoja. - Aš supratau tiesiogine prasme." Ar ne Seimo posėdyje išgirdusi teiginį, kad tai gali būti vaikų skaičiuotė, ji abejojo teksto tikrumu, netikėdama, kad jis dar tebėra užsilikęs vieno kito pagyvenėlio atmintyje: „Man nežinoma, kad asmuo šokinėtų per virvutę ir naudotų vaikišką skaičiuoklę."
Kaip atsiradęs toks tekstas? Nusikelkime bent šimtmetį atgal. Į ilgus laikus, buvusius prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai miestuose ir neretame kaime nuo amžių šalia lietuvių gyveno žydai - kartu su jais daugeriopai mažiau čigonų, dar mažiau kitų tautų atstovų. Žydai, norėdami krašte išgyventi, turėdavo ir visai nevengdavo glaudžiai kontaktuoti su lietuviais. Vienas iš svarbiausių jų pragyvenimo šaltinių ir ryšių su pagrindiniais krašto gyventojais buvo amatai ir prekyba. Savo gaminiais jie prekiavę važinėdami ar vaikščiodami po kaimus. Šie svetimtaučiai atvykėliai gyvenimo būdu, ypač kitoniška apranga, neįprasta elgsena labai skyrėsi nuo lietuvių.
Jau vien savitomis intonacijomis reiškiamas primygtinis prekių siūlymas pabrėždavo jų kitoniškumą. Kodėl jie tokie yra ir taip nesuprantamai ar keistai elgiasi, kaimo žmogui sunku buvę suvokti. Ilgainiui sukurta ir patarlių, atsirado pastovių posakių, nusakančių tuos keistumus bei skirtumus ir atspindinčių reakciją į juos. Tie tautosakiniai kūrinėliai, žinoma, grįsti ne priešiškumu, bet nuostaba.
O per Užgavėnes (rečiau - per Velykas, Kalėdas ar vestuves) jau nuo seno kaimų sodybas lankydavo neįprasti kaukėti, įvairiausiomis baidyklėmis ir neregėtais keistuoliais persirengę šventės dalyviai. Ilgainiui, laikantis senos tradicijos, persirengėliai ėmė vaizduoti ir daug skirtybių turinčius ir jomis dėmesį traukiančius žydus: vilkėdavo sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, laikydami iš šiaudų pintą bizūną ir pan.
Įėję į trobą, jie visaip darkydavosi - pasitaikydavo, kad jų pabūgdavę vaikai, tekdavo juos raminti. To meto mažamečiai neturėdavę pirktinių žaislų - žaisdavę su tėvų pagamintais. Įprasti buvo ir iš medžio išskelti, apdrožti pagaliukai, labai tinkami įvairioms dėlionėms. Atėjus Užgavėnių persirengėliams, nuo jų nukreipti vaikų dėmesį, panaikinti jų baimę ir sugrąžinti linksmybę kaip tik turėjo humoristinis ketureilis kūrinėlis.
Apie antisemitizmą paprastų kaimo žmonių tada net nepagalvota. Tautiniai pykčiai tarp skirtingų tautų gyventojų, kad ir didžiausi, galėjo reikštis, jei jų būta vien asmeninėje plotmėje.
Staiga atgaivintas kone pamirštas posmas neteisingai ir visai netinkamai suprastas ir interpretuotas.
