1 nuotr.Per pastaruosius keletą metų teko daug kartų lydėti artimus asmenis į ligoninių Priėmimo-skubios pagalbos skyrius. Ne į vienos, o į kelių ligoninių. Susikaupė pakankamai patirties, kad žodžius „skubios pagalbos" vertinčiau ironiškai ar net piktai. „Lėtos pagalbos" tiktų labiau.
Pirma, dalis tokių skyrių turi bendrą bruožą - jie nugrūsti kuo toliau nuo stovėjimo aikštelių. Reikia apeiti visą pastatą, dažniausiai nemažą. Jei ligonis daugmaž gali paeiti, tai nėra didelė problema. Jei paeina sunkiai, tai jau labai didelė problema. Kai kur galima ligonį nuvežti iki skyriaus, jei nusispjauni į draudžiamus kelio ženklus. Bent jau fizinių barjerų nėra, ir už tai ačiū.
Kitur yra fiziniai barjerai - šlagbaumai. Santaros klinikose bent anksčiau buvo galima paprašyti sargo, kad laikinai pakeltų šlagbaumą. Tada gali nuvežti ligonį, palikti jį ir skubiai apsisukęs dumti į visiems prieinamą (bet, žinoma, mokamą) aikštelę. Nepatogu, žiauroka ligonio atžvilgiu, bet vis kažkokia išeitis.
O štai prie Vėžio instituto nėra ko ir paprašyti. Ligoniui, jei dar paeina, reikia pėdinti aplink visą pastatą.
Nuostabą kelia ir kiti dalykai.
Pavyzdžiui, Antakalnio klinikose prie „skubios pagalbos" registratūros dėmesio reikėjo laukti maždaug 40 min., nors eilėje nebuvo nė vieno žmogaus. Regis, registratūroje palikta darbuotoja turėjo šimtą visokių darbų ir be registracijos.
Čia neironizuoju, matėsi, kad lakstymo netrūksta, nors pacientas registratūroje turbūt tikisi rasti būtent registratorę, o ne devyndarbę, kartais užsiimančią ir registracija.
Išvardinęs blogybes, turiu pasakyti ir tai, kad tuose skyriuose teko sutikti daug tikrai rūpestingų darbuotojų.
Kad ir pastarąjį kartą, jau minėtame Vėžio institute. Malonios slaugytojos, rūpestingas gydytojas - gerai, kad personalas kartais nutrina kartėlį, susikaupiantį, kol pasieki „skubią pagalbą".
