1 nuotr.Lietuvoje prigijo posakis, kad krepšinis yra antroji mūsų šalies religija. Aišku, negalima jo suprasti pažodžiui, tačiau net ir vertinant ne pažodžiui jį galima kvestionuoti.
Nors žinau, kad „užsirausiu" ant krepšinio gerbėjų, bet atvirai prisipažinsiu - man net ne antroji, o pirmoji religija yra futbolas, LFF stadione lankausi gerokai dažniau nei bažnyčioje, nes Vilniaus „Žalgiris" yra kažkas tokio.
Tačiau gaila, kad krepšinio kultas kuriamas dirbtinai.
Pavyzdžiui, net kai vilniečiai futbolininkai pirmą kartą pateko į europinio turnyro grupės varžybas, net LRT, kuriam visi mokame pinigus, taip ir neparodė nė vienų rungtynių, o Kauno „Žalgirio" tarptautines rungtynes nuolat transliuoja. O tikrai ne kiekvienas, gyvenantis ne Vilniuje, gali sau leisti stebėti futbolą „gyvai".
Tačiau labiausiai nuvylė krepšinio „fanų" elgesys per Kauno „Žalgirio" rungtynes Eurolygoje. Tikrai nesu koks nors šio miesto mero gerbėjas, tačiau kai varžybos naudojamos organizuotoms provokacijoms, tai jau nėra sveika.
Juo labiau kad V.Matijošaitis pardavė verslą Rusijoje. Net jei sirgaliai turi tai neigiančių faktų, kuo abejoju, sportas - ne vieta politikai.
Taip, ir per futbolo rungtynes kiek politikuojama, tačiau ne bandant įžeisti vietos politikus, kurie prieš minią net negali pasipriešinti (o minioje visi jaučiasi drąsūs), o išreiškiant nuomonę apie Putiną ar paramą Ukrainai.
Įstrigo ir dar vienas momentas, kuo skiriasi futbolo bei krepšinio sirgaliai (bent jau dalis pastarųjų).
Kai pristatomi varžovai iš užsienio, stadione tvyro pagarbi tyla. Tuo metu prieš krepšinio rungtynes atrodo, kad atvyko ne žaidėjai, o kokie nors asmenys, tiesiogiai keliantys grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Aišku, tokį įspūdį susidariau tik stebėdamas transliacijas iš Kauno arenos, nes šiaip jau daugiau krepšinio, neskaitant, kai žaidžia mūsų rinktinė, nėra poreikio stebėti.
