1 nuotr.Metų metus kalbama apie patyčias, apie jų pasekmes.
O kiek pasipila diskusijų, kaltinimų, kai patyčių padariniai lemia skaudžias situacijas. Akcentuojama viena ir ta pati problema, kad mokyklos, būna, saugodamos savo reputaciją, ignoruoja problemas. Užmerkia akis prieš problematiško vaiko elgesį. Nors dėl to elgesio kenčia kiti mokiniai tiek fiziškai, tiek morališkai. Kenčia ir pats maištautojas, nes būna negavęs meilės, dėmesio savo šeimoje. Kiekvienas atvejis individualus, bet patyčios visada turi bendrą vardiklį.
Mokyklos saugo reputaciją, nes nenori atsidurti prastųjų sąrašuose. Bet pasakykite, ar per vieną dieną mokykla tampa blogesnė, jei į ją mokytis ateina problematiškas vaikas? Tai gal mokyklos reputacija blogėja tada, jei ji abejingai žvelgia į situaciją? Nejau pasirinkusios stručio efektą jos tampa geresnės? Na, matyt, kad ne.
Tai kur ieškoti priežasčių? Peršasi vienas atsakymas, aukščiau stovintieji „nenori problemų". Ir... Visuomenės reakcija. Nes jei pasakysi A, visuomenė pareikalaus ir B, ir C. Ir pyks, kas darosi konkrečioje mokymo įstaigoje, nors tuo pat metu patyčios virs ir kitur, tik tyliai užglaistomos.
Kam tas galvos skausmas... Taip ir sukasi ratas. Niekas jame nenori atsidurti, nes gyvenama savais rūpesčiais ir nebenorima užsikrauti daugiau. Taigi šis problemų ignoravimas veikiausiai mūsų visų problema.
Vyresni žmonės pamena laikus, kai patys buvo mokiniai, irgi matė aplink patyčias, bet tada tylėti daugeliu atvejų buvo „normalu".
Šiandien už lango - žmogaus teisių laikotarpis. Kai to šaukimo apie žmogaus teises dažnu atveju būna demonstratyvaus, ir per daug, kai kabinėjamasi prie niekų. Tuo tarpu kažkur mokyklose kenčia vaikai.
Abejingumas yra žymiai blogiau.
