2 nuotr.Rusijai atvirai užpuolus Ukrainą Maskvos simpatikų gretos Europoje mažėja. Iš didžiojo trejetuko šalių tiktai Prancūzija vis dar tiki kultūringo dialogo galimybe, o Vokietija ir Italija pasirinko ryžtingą Kremliaus stabdymą. Šiame kontekste vyksta įdomūs persigrupavimai rytinėje Europos dalyje.
Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius (Aleksandar Vučić) Belgrade susitiko su Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo patarėju Turku Daudovu, kuris jam padovanojo čečėnų tautinių drabužių, praneša portalas „eurointegration".
T.Daudovas savo „Instagram" paskyroje parašė, jog R.Kadyrovas asmeniškai jį paprašė „pareikšti savo pagarbą
A.Vučičiui ir perduoti, kad daug šimtmečių palaikomi broliški Rusijos ir Serbijos santykiai įrodė savo tvirtumą". Anot T.Daudovo, prezidentas jam atsakė, kad „joks spaudimas neįstengs sugriauti Rusijos ir Serbijos santykių".
Per susitikimą T.Daudovas padovanojo Serbijos prezidentui čečėnišką burką ir papachą, su kuriomis A.Vučičius nusifotografavo.
Serbija neįvedė sankcijų Rusijai dėl jos agresijos prieš Ukrainą. Bet rugsėjo pabaigoje Serbijos užsienio reikalų ministras Nikola Selakovičius (Nikola Selaković) pareiškė, kad jo šalis nepripažins referendumų vadinamosiose Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, taip pat Zaporožės ir Chersono srityse rezultatų.
Tuo metu, kai Serbijos prezidentas ieško draugų tarp didžiausių pasaulio agresorių, ilgą laiką Kremliaus pozicijoms sankcijų politikoje atstovavusioje Vengrijoje vyksta ryškios permainos. Premjero Viktoro Orbano (Viktor Orbán) administracijos vadovas Gergėjus Guliašas (Gergely Gulyás) pareiškė, jog atsakomybė už karą tenka tik Rusijai, o Vengrija solidarizuojasi su Ukraina. Toks posūkis leidžia tikėtis, jog Budapešto pozicija keisis tiek sankcijų, tiek materialinės paramos Ukrainai klausimais.
Anksčiau Vengrija jau yra pareiškusi, kad rems NATO plėtrą ir Suomijos bei Švedijos narystę šiame bloke. Tik iš pradžių esą reikalinga susitvarkyti santykius su Briuseliu, randant sutarimą politiniais ir teisiniais klausimais, dėl ko pati Vengrija patiria didžiulį sąjunginį spaudimą. Neatmestina versija, jog toks NATO plėtros sutarčių ratifikavimo atidėjimas gali būti naudojamas ir kaip kontrspaudimo priemonė, tikintis Europos Sąjungos šalių nuolaidumo.
Vis dėlto slinktis arčiau Ukrainos iš Vengrijos pusės dar tiktai proceso pradžioje. G.Guliašas lygiagrečiai pareiškė, jog Ukraina turinti kuo greičiau ieškoti paliaubų su Rusija, iš ko galima spręsti, kad Kijevas turėtų griebtis nuolaidų agresyvaus Maskvos režimo atžvilgiu. Tiek Rusija, tiek Ukraina yra pareiškusios, kad rusų aneksuotos teritorijos nebus derybų objektas, tad vienintelė galimybė paliauboms - vienos kurios pusės atsitraukimas iš užimtų išankstinių pozicijų.
G.Guliašas taip pat pavadino neatsakingu Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio tvirtinimą, kad Lenkijoje nukritusią raketą paleido Rusija. „Susiklosčius tokiai situacijai, pasaulio lyderiai kalba atsakingai", - žurnalistams sakė ministro pirmininko personalo vadovas.
„Ukrainos prezidentas, iš karto apkaltinęs rusus, suklydo, tai - blogas pavyzdys", - sakė jis ir pagyrė atsargų Lenkijos bei JAV požiūrį. Pabrėžtina, jog tiek JAV, tiek NATO, tiek pačios Lenkijos vadovai įvardijo tikimybę, jog Lenkijoje nukritusi raketa - ukrainiečių kontratakos prieš Rusijos raketą pasekmė.
Komentuoja Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos ekspertas Audrius BUTKEVIČIUS:
Serbijoje Rusijos penktoji kolona veikia nuo caro Nikolajaus I laikų. Gal net dar seniau. Vengrija gi pagaliau supranta, jog pigiomis rusiškomis dujomis ilgai nevažiuosi. Rusija jau dabar prarado europinę dujų rinką, po truputį praranda ir naftos rinką, ir apskritai įtaką Europai. Rinkos iš esmės atiduotos Jungtinėms Valstijoms. Prarastos ir ginkluotės rinkos. Todėl toks vengrų elito apsisprendimas - visiškai suprantamas. V.Orbano era eina į pabaigą, o kitiems reiks gyventi ir kažką valgyti.
Pats V.Orbanas visada demonstravo, kad gina Vengrijos nacionalinį interesą. Nuo įvairių Briuselio niekadėjų, Rusiją tik naudodamas kaip įrankį savo tautinei politikai palaikyti. Jo žongliravimas galėjo būti visiškai priimtinas, bet tiktai iki Ukrainos karo. Rusijai pradėjus akivaizdžią agresiją, tokia politika jau nėra priimtina. Yra vilties, jog tai jau pradeda suprasti ir pats V.Orbanas. Tiktai kaip paleisti tą spenį, kurį rusai davė žįsti, nors tas spenys ir palei uodegą?
