2 nuotr.„Mano kūnas - mano tvirtovė", - teigia šiuolaikinė moteris. Neįmanoma su tuo nesutikti. Dabar mes esame savo kūno šeimininkės. Tad kaip mums iki šiol sekėsi juo pasirūpinti?
Moters kūnas kaip objektas visuomet buvo vertinamas pagal patriarchalinės sistemos, t.y., vyrų, nustatytus standartus. Požiūrio pokyčiams, be abejo, įtaką darė ir besikeičiantis moters vaidmuo visuomenėje. Pavyzdžiui, XVII amžiaus moteris privalėjo turėti korsetu suspaustą ir siaurą liemenį bei smakrą liečiančias krūtis, nes savo grakštumu ir elegancija galėjo geriau atstovauti savo vyro socialiniam statusui.
XX amžiaus pradžioje ji privalėjo užsiauginti raumenų ir suliesėti, kad pakeistų pasauliniuose karuose žuvusius vyrus ir prisidėtų prie ekonomikos kėlimo. Tik nuo praėjusio šimtmečio 6-ojo bei 7-ojo dešimtmečių mes, moterys, gavome galimybę pačios spręsti, koks kūno sudėjimas mums labiausiai priimtinas.
Tunkančių mergaičių bei moterų pasaulinė statistika auga ir, panašu, jog rimtai nesusirūpinus šia problema, skaičiai nemažės. Nors nutukimas ir yra pripažinta lėtinė liga, sukelianti labai rimtų, gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančių sveikatos sutrikimų, mes giname savo iškovotą teisę rinktis mums patinkantį kūno sudėjimą, kitaip tariant, antsvorį bei nutukimą. Sakome - dydis nesvarbu, o mūsų pasirinkimas juk niekam nekenkia. Ar tikrai?
Visų pirma, antsvoris ir nutukimas kenkia mums, o tai yra svarbiausia. Kuomet pasmerkiame save sirgti, o antsvorio ir nutukimo atveju būtent tą ir darome, visa mūsų aplinka ima dėl to kentėti. Mes nebegalime aktyviai leisti laiko su savo vaikais, nes fiziškai to nepajėgiame. Dėl mūsų pasirinkimo turėti antsvorį neišvengiamai atsiras rimtų sveikatos sutrikimų, kurie gali baigtis ir ankstyva mirtimi arba neįgalumu, todėl mūsų šeimos narių gyvenimas keisis iš esmės ir tikrai ne į gera.
Jei jau sakome, jog dydis nesvarbu, tai kodėl tiek daug apie jį kalbame? Matyt, kad svarbu, taip pat ir baugu, bet pernelyg sunku kažką keisti vardan savęs, o ne dėl vaikų, mylimųjų.
Kai vyrus skatiname būti geriausia savo versija per aktyvumą, mitybą ir orų požiūrį į save, sau taikome priešingus standartus - kūno svoris, judėjimas ir sveikata nesvarbu - mums gerai taip, kaip yra. Tai jau nebe mūsų teigiamo požiūrio į save stiprinimas ir meilės sau puoselėjimas, tai - savęs atgrasymas nuo asmeninio tobulėjimo, nes mums tai neva per sunku.
Mes turime viena kitos paklausti, kuriuos kūno pozityvumo niuansus mums pasilikti, kad sumažintume saviplaką ir nesveiką požiūrį į savo fiziologiją, o kuriais aspektais turime keistis. Rūpinimasis savo kūnu ir nuoširdus jo mylėjimas neturi nieko bendra su antsvoriu ir nutukimu.
Ką darome? Ar mėginame susigrąžinti sveiką svorį, taip įrodydamos, kad mes tikrai galime savarankiškai pasirūpinti savimi? Ar ir toliau tęsiame savidestrukcijos kelionę? Jei jau sugebėjome iškovoti pagarbą savo kūnui, tai parodykime visiems, jog mes pačios gerbiame jo teisę į sveikatą ir tinkamą priežiūrą, kad toliau galėtume keisti pasaulį ir įrodyti, jog vyrų įsikišimo mums tikrai nereikia.
