1 nuotr.Kai kurie iš šių sindromų yra absoliuti mįslė psichologams ir psichiatrams!
Vadybininko sindromas
Tai vienas naujausių, su ryškiai pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis susijusių sindromų, kurie nustatomi pastaraisiais metais. Jis vystosi patiriant nuolatinį stresą, sekinantį žmonių fizinius ir emocinius resursus. Vadybininko sindromas nustatomas, kai žmogus ant savo pečių užsikrauna neįveikiamus darbus, pergyvena dėl savo atsakomybės, nuolatos patiria emocinę įtampą, neišsimiega, nepastebi, kaip virsta darboholiku, pamiršdamas savo poreikius, poilsį, artimuosius.
Dėl viso to kyla emocinis nestabilumas - pykčio ir agresijos protrūkius keičia visiška apatija ir abejingumas viskam, kyla minčių apie mirtį, savižudybę. Raminamieji ir antidepresdantai gali padėti, bet tik laikinai. Būtina kreiptis į specialistą, išsiaiškinti problemos esmę ir pradėti rūpintis savimi, mokytis mylėti save, palaipsniui į gera keisti elgseną ir situaciją.
Diogeno sindromas
Žmonėms su Diogeno sindromu yra būdingas visiškas savęs nevertinimas, socialinis uždarumas, lydimas apatijos. Toks žmogus būste kaupia šlamštą, nesitvarko, nesirūpina savo išvaizda, nevertina higienos, kartu kenkdamas sveikatai. Kai kada tai būna susiję su baime leisti pinigus, dėl to neperkama nieko naujo, o sena neišmetama.
Pagrindinė tokio sutrikimo atsiradimo priežastis yra susijusi su galinių smegenų skiltimi, vadinama sala, ir priekine juostine smegenų žieve. Dėl to žmogus nepajėgia priimti adekvačių sprendimų, sąmoningai rinktis ir veikti. Jam gilėja depresija, progresuoja silpnaprotystė. Dažniausia Diogeno sindromu serga senyvi žmonės. Patologiją gydyti yra sunku. Būtina kuo anksčiau kreiptis į psichiatrą.
Doriano Grėjaus sindromas
Žmonės, lyginami su Oskaro Vaildo herojumi, paniškai bijo pasenti. Jie maniakiškai atkakliai įvairiais būdais jauninasi ir net yra pasirengę gultis ant operacinės stalo, kad pagerintų veido ir kūno išvaizdą. O dar jie dažnai būna nepatenkinti specialistų darbo rezultatais ir tuo, kaip atrodo.
Poreikis save gražinti virsta maniakišku elgesiu, lydimu įkyriu minčių. Kai kada, bandydami atjaunėti jie perkasi paaugliškus drabužius, kalba vaikiškais balsais, lankosi jaunimo klubuose, siekia užmegzti kontaktus su jaunesniais už save žmonėmis.
Narcisizmo pasireiškimai, perteklinė meilė sau gali būti pavojinga. Kai lūkesčiai nesutampa su tikrove, meilė sau virsta neapykanta ir savęs, savo kūno nepriėmimu, kyla sunkios depresijos ir savižudybės rizika.
„Rizikos grupei" priklauso įžymybės, išgarsėję dėl ryškios, patrauklios išvaizdos, pavyzdžiui, dainininkai, modeliai, aktoriai.
Stendalio sindromas
Tai kraštutinė meilė klasikinio meno kūriniams. Dažniausiai pasireiškia muziejuose arba miestuose, kuriuose gausu įžymybių. Pavyzdžiui, Florencijoje, kur jį pirmą kartą patyrė prancūzų rašytojas Stendalis, aprašęs savo emocijas memuaruose. Nuo įspūdžių ir jausmų pertekliaus žmonės su Stendalio sindromu gali alpti, elgtis destruktyviai, juos gali apimti isterija. Visa gali baigtis nebesiorientavimu erdvėje, lydimu viso kūno drebulio ir tachikardijos. Priepuolio metu žmonės būna nenuspėjami ir gali elgtis asocialiai, pavyzdžiui, gadinti meno kūrinius.
Mebijaus sindromas
Šį sindromą pastebėti lengviausia - žmogaus veidas yra bereikšmis, visiškai be mimikos. Tai yra, Mebijaus sindromo aukos nepajėgia reikšti emocijų. Įgimta anomalija atsiranda dėl veido nervo ir kaukolės bei smegenų pažeidimų. Bendraujant su tokiais žmonėmis susidaro įspūdis, kad tai yra kaukė, kurią norisi nuplėšti: pašnekovas nesišypso, nejudina antakių, nesirauko. Jiems yra sunku valgyti. Tokios retos anomalijos tikslios priežasties gydytojai kol kas nenustatė, todėl ir veiksmingo gydymo nėra.
Paryžiaus sindromas
Ši būklė neseniai nustatyta turistams iš Japonijos ir Kinijos. Lankydamiesi Prancūzijos sostinėje, kai kurie svečiai iš Rytų pradeda neadekvačiai elgtis, patiria šoką, juos apima persekiojimo manija, nuolatinė nerimo būsena, ištinka panikos priepuoliai, tachikardija, pykinimas. Tokio turistų elgesio priežastis paaiškinti sunku. Gali būti, kad jis yra susijęs su žmogaus lūkesčių ir pamatytos tikrovės vidiniu konfliktu.
Juk tikrasis Paryžius mažai primena idealizuotą miestą iš kino filmų ir knygų: miestas kenčia nuo transporto spūsčių, nusikalstamumo, aptarnavimas daugybėje maitinimo įstaigų yra labai vidutiniškas, o ir turistų pertekliaus problema jam yra aktuali ne mažiau kaip Venecijai ar Barselonai. Romantiško įvaizdžio ir tikrovės neatitikimas tampa sunkiu psichiniu sukrėtimu kitoje kultūroje išauklėtai nepaprastai jautriai asmenybei. Todėl psichika reaguoja netikėtai ir neadekvačiai.
Stokholmo sindromas
Tai vienas sunkiausiai paaiškinamų sindromų - aukos prisirišimas prie smurtautojo, kankintojo. Patyrę sunkų smurtą, tapę nusikaltimo aukomis žmonės ne nekenčia, o, priešingai, užjaučia kankintojus, juos idealizuoja, o kartais net įsimyli. Kodėl žmonių psichika taip reaguoja į gyvybei pavojingas situacijas ir vietoj tikrųjų jausmų, juos slopindama ir pakeisdama pozityviomis fantazijomis, formuoja simpatiją, psichiatrams yra mįsė.
Pagal vieną versiją psichika taip bando apsiginti nuo kankinamų pergyvenimų, perrašydama siužetą, neigiamą herojų paversdama teigiama asmenybe. Bet Stokholmo sindromas yra dar nepakankamai ištirtas ir daryti galutines išvadas yra anksti.
