Nupirkę paspirtuką, neužmirškite ir šalmo

- Kaip tapote vaikų chirurgu ir ką jums reiškia juo būti?

- Jau būdamas 10 klasėje supratau, kad man patinka ir biologija, ir bendravimas su žmonėmis, taigi rinkausi mediciną. Studijų metu pamačiau, kad man pavyksta rasti ryšį su vaikais geriau. Taigi įstojau į vaikų chirurgiją. Tai labai įdomi sritis. Į vaikų chirurgiją žvelgiu labai plačiai, tai nėra tik pareigos ant darbo pažymėjimo. Tai gyvenimo būdas, socialinė veikla. Man tai reiškia ir gydytojo, ir tėčio, ir socialiai atsakingo žmogaus veiklą. Norisi dalytis savo žiniomis ir padėti žmonėms.

- Kokia yra jūsų kasdienybė?

- Aš dirbu Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, grafikas yra įvairus, yra budėjimai, dieninis darbas. Atėjęs į darbą gaunu palatas, kurias reikia prižiūrėti, su kolegomis pasiskirstome. Aplankome pacientus, atliekame planines operacijas dienos metu. Žinoma, į Priėmimo skyrių atkeliauja pacientai, kuriems reikia suteikti pagalbą. Kas laisvas iš kolegų, keliauja pas juos. Budėjimo metu būna skubios operacijos, niekada nežinosi, kas laukia. Kad ir pastarąjį budėjimą buvo 4 operacijos, o vakare atvažiavo pacientai su traumomis, buvo ir nukentėjusių vaikų nuo keturračių, teko operuoti pakankamai ilgai.

- Bendravimas su vaikais, ypač kai jiems traumos, turi būti aukštasis pilotažas.

- Gydytojai yra empatiški žmonės, bet gydytojai, kurie dirba su vaikais, turi būti dar empatiškesni. Per savo, kolegų patirtį mokaisi rasti ryšį su mažaisiais pacientais. Labai svarbu parodyti, kad pacientas tau rūpi ir kad tu nori padėti. Žinoma, yra daug metodų - pašnekesiai, dėmesio nukreipimas ir panašiai. Vaikams skauda, jiems gydytojai nepatinka, tai natūralu.

- Vasara - traumų metas, kokias tendencijas pastebite?

- Vasarą traumatologams, vaikų chirurgams darbo tikrai padaugėja. Tik atšilus orams traumų skaičius išauga du tris kartus. Traumas dažniausiai lemia paspirtukai, batutai, dviračiai. Neramina tai, kad naudojama per mažai apsaugos priemonių. Kiekviename budėjime sulaukiame traumuotų vaikų, kurie nedėvėjo šalmo. Būna ir smegenų sukrėtimų, tenka ilgai gydyti ligoninėje. Būna, kad ant batuto šokinėja daug vaikų ir dažniausiai nukenčia patys mažiausi. Labai neramina keturračiai, jie visai nepritaikyti vaikams, nors atrodo, kad geitis nedidelis. Tačiau vaikai sugeba su jais apsiversti ir nusilaužti stambiuosius kaulus, stipriai susimušti galvą... Vasarą turime ir liūdnesnių atvejų su žoliapjovėmis, kai sužalojami maži vaikai. Būna, kad užvažiuojama ant vaikų su žoliapjovėmis-traktoriukais. Panašu, kad ir šią vasarą mums darbo netrūks.

- Gal tėvai, seneliai per daug atsipalaiduoja ir neįvertina situacijos?

- Natūralu, kad vaiko į burbulą nepatalpinsime ir nuo visų traumų neapsaugosime, galų gale nė vienas vaikas be guzo neužaugo. Vis dėlto tėvų tikslas yra apsaugoti savo vaikus nuo rimtų traumų. Kalbu apie smegenų sukrėtimą, rimtus lūžius, kurie reikalauja ilgo gydymo. Galima vaikus apsaugoti pasirenkant tinkamą laisvalaikio būdą. Tarkime, nedovanoti elektrinio paspirtuko 7-ojo gimtadienio proga arba perkant paspirtuką nepamiršti šalmo. Dažnai tai pamirštama, nes daug atvykusių į priėmimo skyrių vaikų būna gavę traumas, nes nedėvėjo šalmo. Šalmas iki 88 proc. sumažina rimtų galvos traumų riziką.

Kitas dalykas, batutai, batutų parkai nėra pritaikyti mažiems vaikams iki 6 metų. Labai dažnai matome traumas būtent ten.

- Kokio amžiaus vaikas jau turi gana didelį savivasaugos inkstinktą?

- Pirmiausia vaikas vaikui nelygus, kita - vaikams trūksta ne tik savisaugos, jie negali įvertinti esamos situacijos. Ar važiuojant paspirtuku pasileisti nuo kalno, ar tiesiog laiku nesustoti. Be to, vaiko motorinės savybės, pusiausvyra, raumenys tik vystosi. Nebus taip, kad vaikas pamatys kliūtį ir iškart sustos, taip nebūna. Galų gale mažų vaikų galva santykinai yra didesnė nei kūnas, jei lyginsime su suaugusiais. Yra labai daug faktorių.

Pas mus atkeliauja įvairaus amžiaus pacientai, nuo naujagimių iki 17-mečių. Neseniai buvo atvejis, kai mamos mobilusis telefonas naujagimiui sumušė galvą. Priėmimo skyriuje matome pacientų su įvairiausiomis traumomis, kurios patiriamos ir namie, ir lauke, mokykloje.

- Kaip medikams neparsinešti emocijų namo?

- Visi parsinešame, ypač kai skaudūs atvejai, visada pamąstai, ką galėjai padaryti geriau. Toks darbas... Man padeda socialiniai tinklai, po budėjimų mėgstu pasidalyti atvejais, rašau vaikų chirurgo dienoraštį. Mano žmona prisiklauso istorijų, vaikai iš darželio, mokyklos vis paklausia, kaip praėjo diena, kas buvo darbe?

- Pats esate tėtis, kaip saugote savo vaikus?

- Nemanau, kad tėvai atima vaikystę iš vaiko, kai jam liepia važiuoti su šalmu arba neleidžia šokinėti ant batuto. Kaip tik neseniai keliavome su vaikais pro batutų parką ir neleidau savo vaikams batutuose šokinėti. Žinoma, tuo momentu buvau pats blogiausias tėtis. Kita vertus, kai išgirsta istorijas, sužino, kad draugai užsigauna tame pačiame batutų parke, tai supranta tada.

Aš tėvams visada siūlau pagalvoti apie saugesnę alternatyvą, galite ledų nupirkti, keliauti kartu maudytis. Galima apsieiti ir be batutų, ir be keturračių. Kiekvienoje šeimoje auklėjant vaikus saugumo požiūriu yra visokių niuansų, bet svarbu nusibrėžti tinkamas taisykles. Kai kalbame apie vaikų auklėjimą, kalbame apie ribų brėžimą, tas ne visada padaroma, dėl to kyla problemos.

Neturi vienas tėtis ar mama būti teisesnis ar geresnis už kitą. Ribos turi būti vaikams, kad būtų galima išvengti ne tik traumų, bet ir problemų ateityje. Džiaugiuosi, kad socialiniuose tinkluose yra daug kolegų, kurie dalijasi žiniomis apie vaikų auklėjimą.

- Jūs pats turite daug sekėjų socialiniuose tinkluose kaip gydytojas chirurgas.

- Gydytojai turi būti arčiau pacientų. Socialinė veikla, švietimas yra labai svarbu. Žmonės kartais prisiskaito forumų ir stengiasi savo vaikams padėti, bet dar labiau pakenkia. Tai rodo, kad gydytojai žiniomis turi dalytis ir jos turi būti prieinamos žmonėms. Tikiu socialine medija, esu gavęs daug padėkų. Kai pradėjau savo veiklą socialiniuose tinkluose, sakiau, jei padėsiu nors vienam žmogui, tikslas bus pasiektas. Gaunu žinučių „ačiū, gydytojau, pamačiau jūsų vaizdo įrašą apie gaivinimą ir galėjau tinkamai atlikti veiksmus, kol greitoji atvažiavo, išgelbėjau žmogų." Labai gera girdėti.

- Kaip ilsitės? Juk didelė problema vadinamasis medikų perdegimas?

- Man asmeniškai labai padeda muzika, patinka užsidaryti studijoje ir įrašinėti laidą; padeda sportas ir laisvalaikis su šeima. Susiplanuoju laiką, kad ir žmona galėtų iškeliauti kažkur. Tokiame darbe svarbu planavimas.

Faktas, kad kiekvienas medikas su perdegimu daugiau ar mažiau susiduria. Jau ne vieną kolegą esame praradę dėl to. Tai žinoma problema, tai ir darbo krūvis, ir vadinamasis mobingas, - vėlgi svarbu asmeninės savybės, jeigu darbas dažniau nedžiugina, nei džiugina, reikia kažką daryti. Ta problema ne tik medikams būdinga, bet medikų darbe daugiau streso, atsakomybės. Medikai dažnai save pamiršta, nes daug galvoja apie savo pacientus.

- Daug perspektyvių medikų dirba užsienyje, kas jus motyvuoja dirbti savo šaliai?

- Nemažai ir mano kurso kolegų iškeliavo dirbti į užsienį. Bet aš noriu, kad vaikai čia augtų. Be to, gera prisidėti prie pokyčių, matau, kad keičiasi ir požiūris į gydytojus, į pacientus, - ir kinta į gerą pusę. 2017 metais mano pirmasis gydytojo rezidento atlyginimas už etatą buvo 350 eurų į rankas. Dabar gydytojams sąlygos žymiai geresnės. Ir jos gerės. Gydytojų, ugniagesių, policininkų, mokytojų visada reikės, turime tai vertinti. Gera būti pokyčio dalimi.

Gera būti Lietuvoje. Džiaugiuosi ir kolegomis, kurie randa save užsienyje, o dar labiau dažiaugiuosi, kai pasimokę grįžta čia dirbti pagal naujausius metodus. Lietuvoje medicinos lygis yra tikrai aukštas, ir dalis pasaulio pavydi tokios medicinos, kokią turime čia. Turime daug ukrainiečių pabėgėlių, kurie mato, kokia medicina pas mus. Lietuvoje medikams netrūks nei darbo, nei pacientų. Tereikia norėti žmonėms padėti.