Rekordą pasiekusi lietuvaitė sustoti nežada

Kilnūs tikslai

Lietuvos teisės aktuose nėra numatytos šuns pagalbininko sąvokos. Taip pat nenustatyta neįgaliojo asmens teisė naudotis šunimi pagalbininku, nereglamentuotos nuostatos, padedančios atskirti šunis pagalbininkus nuo likusių šunų. Ajana yra įkūrusi paramos fondą, kuris renka lėšas tam, kad Lietuvoje būtų parengta ir įtvirtinta šunų asistentų neįgaliems žmonėms rengimo sistema. Pavadinusi savo žygį „Hike for dreams" (lietuviškai - „Svajonių žygis") mergina taip pat siekė parodyti, kad žmonės su negalia yra stiprūs, turi svajonių ir gali jas sėkmingai realizuoti.

Vėlyvą naktį pradėjusi žygį ir šeštadienio popietę finišavusi A.Lolat neslėpė teigiamų emocijų. „Gera, kad tokiu oru (šeštadienio ryte pradėjo lyti - aut. past.) manęs palaikyti susirinko tiek žmonių. Džiaugiuosi, kad įveikėme suplanuotą atstumą ir pasiekėme savo tikslą, pasirodo tai įmanoma!", - sakė Ajana. Pirmuosius kilometrus, nors eita buvo sudėtingesne maršruto dalimi, mergina įveikė netgi greičiau negu tikėjosi. Tai leido ramiau jaustis maršruto pabaigoje. Tiesa, žygis nebuvo lengvas, jį apsunkino lietus ir ant žemės nukritusios šakos. Įveikdama suplanuotus kilometrus A.Lolat buvo suklupusi, tad teko kovoti ir su rankų skausmu, ant delnų liko nuospaudos.

Norint pagerinti pasaulio ėjimo su ramentais Gineso rekordą A.Lolat būtų pakakę nueiti 10 kilometrų, bet mergina norėjo užtvirtinti savo pasiekimą, todėl nusprendė įveikti 15-a.

Palaikymą merginai savo „Facebook" paskyroje pareiškė ir Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. „Ačiū už įkvepiantį pilietiškumo ir socialinės atsakomybės pavyzdį. Tikiu, kad kūrybingi, savo šviesiomis idėjomis tikintys ir tvirtos valios žmonės kuria Lietuvos ateitį - dar stipresnę ir teisingesnę!" - rašė prezidentas. Į finalinį žygio etapą atvyko ir Prezidentūros atstovė.

Artimiausiu metu tikimasi sulaukti oficialaus Gineso rekordo patvirtinimo.

Padarėme viską, ką galime

Vienos iš paskutinių pertraukėlių metu pakalbinta Ajana nesiėmė prognozuoti ar jos žygis paveiks dabar esamą situaciją su šunimis asistentais, tačiau pabrėžė, kad ji su komanda padarė viską, kas nuo jų priklausė. Taip pat mergina neslėpė, kad šeštadienio pasiekimas paskatino ją judėti toliau.

„Jau esu nuėjusi 13,5 km (kalbėta buvo apie 10 val. ryto - aut.past.). Įveikiau ne tik oficialų Gineso, bet ir savo asmeninį, 12,6 km siekusį, rekordą. Nors sunku ir jaučiasi nuovargis, suplanuotus 15 km vis tiek nueisiu ir, manau, šiems metams užteks. Juolab kad kitąmet planuoju apeiti visą Lietuvą", - ambicingais planais pasidalino mergina.

Pasiteiravus, ko, jos nuomone, trūksta spartesnei neįgaliųjų integracija ir socializacijai, Ajana atsakė ilgai negalvojusi.

„Labiausiai trūksta bendrų renginių, iškylų ar bendrų švenčių. Šiandien neįgalieji, dažniausiai, matomi sanatorijose arba reabilitacijose centruose. Tai - tikrai ne pačios geriausios vietos pažinti vieni kitus, nes jose negali atsiskleisti neįgaliųjų gebėjimai, jie negali pademonstruoti savo stipriųjų pusių. Tokie žygiai kaip mano turėtų prisidėti prie šių, įsitvirtinusių, bet akivaizdžiai pasenusių, nuostatų kaitos", - garsiai svarstė mergina. Netiesiogiai jos žodžius patvirtino gausi, paskutinius kilometrus padėjusi įveikti, savanorių ir prie rekordinio žygio prisijungusių žmonių, komanda.

Būtina, bet vis nesulaukiama pagalba

Kadangi Ajanos ir taip laukė daug iššūkių, po gyvenimo kaime kiek nuo tvarkos atpratusi jos keturkojė draugė Mulan laiką leido su merginos asistente Aurelija. Pasak pastarosios, jeigu Lietuvoje pagaliau būtų reglamentuota šunų-asistentų naudojimo tvarka, neįgaliųjų gyvenimas ženkliai pagerėtų.

„Reikia suprasti, kad žmogus gautų ne šiaip sau keturkojį draugą, o tikrą pagalbininką. Šie šunys apmokomi taip, kad savo šeimininkams galėtų suteikti visokeriopą pagalbą. Vaikščiojant jie padeda išlaikyti lygsvarą, namuose gali atidaryti stalčius, ar, esant reikalui, iškviesti pagalbą. Galiausiai toks šuo visuomet laukia savo šeimininko, visuomet jį džiaugsmingai pasitinka, kas suteikia ne ką už fizinį reikalingesnį moralinį palaikymą", - toli gražu ne kiekvienam žinomus niuansus atskleidė Aurelija. Ji patikslino, kad kiekvieno šuns apmokymas yra labai individualus reikalas, todėl trunka skirtingai ir pasidžiaugė, kad Mulan mokslai jau eina į pabaigą.

Pasiteiravus apie pasirinktą žygio maršrutą, Aurelija nurodė, jog buvo svarstomi keli variantai.

„Sveikieji į dažną situaciją žiūri ar ją vertina kitaip negu turintys negalią. Prieš žygį apžiūrėjome keletą maršrutų, tačiau Ajana tiesiai šviesiai pasakė, kad jais pasirinkto atstumo įveikti nepavyks - vienoje vietoje buvo per daug šaknų, kitas ėjo įkalne, trečias buvo per siauras ir t.t. Be to, prie žygio planavo prisijungti ir žmonės su vėžimėliais, tad reikėjo įvertinti ir jų galimybes. Būtent tai lėmė, kad pasirinkome Verkių parką ir jo apylinkes. Kai žmogus sunkiau juda, net ir smulkūs kelio nelygumai ar slidi danga gali tapti rimtu iššūkiu. Ir kuo greičiau sveikieji tai suvoks, tuo, tikėtina, sparčiau bus priimami neįgaliųjų gyvenimą turintys palengvinti sprendimai", - apibendrino Aurelija.