Suknelės paveiksluose, atspindinčios epochos madą

Renesansas

Renesansas - kultūros ir meno atgimimo laikas. Šiuo laikotarpiu įvyko ir svarbūs mados pasikeitimai. Jano van Eiko (Jan van Eyck) „Arnolfinių šeimos portretas" yra vienas pagrindinių portretinės tapybos kūrinių, pagal kuriuos galima tyrinėti to meto audinius. Smaragdo žalumos vilnonis moters drabužis ir rankovės su šermuonėlio pamušalu rodo šeimos padėtį, nes tik turtingi žmonės galėjo įpirkti tokius audinius. Vilna, šilkas, aksomas ir kailiai buvo reti ir brangūs, palyginti su medvilne arba linu, ir simbolizavo gerovę bei aukštą padėtį. Vienas dažniausių klausimų, susijusių su paveikslu, - ar pavaizduota moteris, tikriausiai Arnolfinio žmona, yra nėščia. Renesanso epochoje sijonai būdavo tokie išpūsti ir sunkūs, kad moterims tekdavo juos pasikelti, jog būtų lengviau judėti. Plačios suknelės klostės taip pat liudija tendenciją vaizduoti moteris su aiškiai matomu pilvu - užuomina į būsimą motinystę.

Barokas ir rokoko

Baroko ir rokoko laikotarpius apibūdina rafinuotas dekoras ir žaismingumas. Šios tendencijos per įmantrius ornamentus ir prašmatnias sukneles ryškėjo ne tik mene, bet ir madoje. Rokoko madai būdingi prabangiausi audiniai - pastelinių spalvų šilkas, aksomas, nėriniai ir gėlių raštai, taip pat daugybė kaspinų, raukinių ir dekoratyvinių papuošimų, brangakmeniai, kad būtų sukurtas įvaizdis, kurį pamatę rūmininkai ir svečiai liktų apstulbę. Stilius nubrėžė ribą tarp vargšų ir turtingųjų, nes tik aristokratija galėjo sau leisti rafinuotų audinių ir papuošalų prabangą.

Žano Onorė Fragonaro (Jean Honore Fragonard) „Sūpuoklės" - rokoko stiliaus pavyzdys. Paveikslas buvo užsakytas privačiai, kai prancūzas rūmininkas paprašė dailininko nutapyti savo ir meilužės portretą. Nors paveikslas viešai nebuvo demonstruojamas, jis atspindi prabangą, lengvabūdiškumą ir Prancūzijos karaliaus rūmų paslaptis. Paveikslo centre - švelniai rožinė suknelė, išsiskirianti vešlaus sodo fone.

Garsios suknelės XIX a. paveiksluose

XIX a. nuo neoklasicizmo buvo pereita prie ankstyvojo modernizmo. Šiame šimtmetyje pasikeitė ir mada. XIX a. dažna moteriškų drabužių dalis buvo krinolinas - sijonas su karkasu, pagamintu iš plieno. Moterys be daugybės kitų apatinių baltinių dėvėdavo korsetus, kad sijonai atrodytų dar platesni.

Mada pradėjo keistis Paryžiuje ir Londone XIX a. pabaigoje - sunkūs ir platūs Viktorijos laikų sijonai buvo pakeisti siauresniais su daug klosčių nugaros dalyje.

Džeimsas Tiso (James Tissot) sukūrė daug paveikslų, kuriuose vaizduojama XIX a. pabaigos moteriška mada. Gerai žinoma, kad jis savo siužetus tapė atsižvelgdamas į naujausias mados tendencijas.

Džonas Singeris Sardžentas (John Singer Sargent) sukūrė moters portretą, kuris tapo jo vienu garsiausių kūrinių. Tai ponios Viržini Gotro (Virginie Gautreau), amerikietės gražuolės, portretas, sukėlęs tokį skandalą, kad pačiam Džonui teko iš Paryžiaus išvykti į Londoną. Suknelės korsetas yra itin užaštrintas ties pilvo apačia, gili V formos iškirptė ir siuvinėtos karoliukais petnešėlės vos dengia pečius ir apnuogina tai, kas buvo laikoma moters intymiomis kūno dalimis, kurių nedera rodyti viešai. Kai Dž.Sardžentas paveikslą pristatė 1884 m. Paryžiaus salone, kritikai ir žiūrovai pasipiktino - juk nedera taip provokuojamai atrodyti ištekėjusiai moteriai iš aukštuomenės. Salono žiūrovams pasirodė, kad paveikslo herojė vilki apatinuką, o ne suknelę, ir V.Gotro reputacija ėmė smukti. Galop Dž.Sardžentas portretą pervadino „Madam X".

XX a. portretai

Iš kitų to meto aukštuomenės damų suknelių išsiskiria auksinė Adelės Bloch Bauer suknelė. Užuot vaizdavęs moterį iš aukštuomenės, besiilsinčią sode arba skaitančią ant sofos, Gustavas Klimtas Adelę pavertė nežemiška figūra. Jos suknelė - tarsi sūkurys, besisukanti figūra, pilna trikampių ir stačiakampių. Nėra jokių suvarstomų korsetų arba drabužių sluoksnių. G.Klimtas dažnai tapydavo modeliuotojos Emili Flegės (Emili Flege) sukurtas sukneles. Ji nėra tiek žinoma mados pasaulyje kaip jos amžininkės, bet savo laiku gana sėkmingai kūrė madą moterims. Kartais tai būdavo bendras darbas, nes Gustavas naudodavo jos garsiąsias sukneles ir kituose savo paveiksluose.

XX a. 3-ąjį deš. art deco stiliaus atstovė Tamara Lempicka kūrė portretus, atspindinčius moteriškumą ir nepriklausomybę. Savitu, neįprastu ir ryškiu tapymo stiliumi pasižymėjusi dailininkė pagarsėjo stilizuotos ir nudailintos kubizmo formos garsenybių portretais, tapusiais jos „prekiniu ženklu". Jos paveikslo „Muzikantė" pagrindinis akcentas - mėlyna suknelė. Šešėlių žaismas ir sodrios spalvos sudaro judėjimo įspūdį, suknelė tarsi plevena, plaikstoma vėjo. Suknelės ilgis ir klostės vis dar primena 3-iojo deš. madą: moterys dėvėjo sukneles, apnuoginančias rankas bei blauzdas, ir plačius sijonus, su kuriais buvo lengviau šokti. Tamara įkvėpimo sėmėsi iš Renesanso epochos meistrų darbų ir imdavosi analogiškų temų, jas šiuolaikindama. Viduramžių ir renesanso paveiksluose su mėlynos spalvos suknelėmis tradiciškai būdavo tapoma Mergelė Marija. Ultramarino atspalvio mėlyna buvo reta spalva ir naudojama tik reikšminguose paveiksluose.

Spalvingi rankų darbo meksikietiški audiniai - būdingas Fridos Kalo (Frida Kahlo) paveikslų objektas. Šiuos drabužius ji vilki daugybėje autoportretų ir nuotraukų. Suknelės paveiksle „Dvi Fridos" simbolizuoja jos ryšį su abiem jos paveldo - europietiško ir meksikietiško - pusėmis. Jos tėvas buvo kilęs iš Vokietijos ir vaikystėje ji namuose buvo auklėjama vakarietiškai. Balta nėriniuota suknelė simbolizuoja stilių, populiarų Europos madoje. Ši „vesternizuota" versija kontrastuoja su dešinėje esančios Fridos troškimu savo meksikietišką kilmę akcentuoti vilkint tradicinę suknelę. Šie drabužiai - tai, ką skatino jos vyras Diegas Rivera judviejų kovoje už permainas savo šalyje.