Avalynė kaip menas: garsiausių pasaulyje batų kūrėjas

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vienas Čekoslovakijos pilietis bėgo nuo besiartinančio fašizmo. Likimas nubloškė jį į Kanarų salas, kur jis susipažino su bananų plantacijų savininko dukterimi, gražuole ispane, ją įsimylėjo ir jai pasipiršo. Mergina sutiko ir 1942 metais lapkričio 27-ąją pasaulį išvydo jų sūnus Manolas Blanikas - būsimasis kultinis avalynės „Manolo Blahnik" dizaineris. Manolas Blanikas augo Santa Kruso de la Palma mieste Tenerifės saloje. Manolas ir jo sesuo Evandželina gyveno tarsi rojaus kampelyje: „Mes neturėjome kaimynų, šalimais buvo tik senelio namas. Bananų medžiai, jūra ir mes... tiesiog rojus", - vėliau prisiminė M.Blanikas. Tėvas vaikus mylėjo, bet buvo jiems griežtas.

Prieš vakarienę kasdien tikrindavo, ar jų rankos švarios, ar plaukai sušukuoti. Toks priekabumas išvaizdai Manolui taip ir išliko visą gyvenimą. Ir nors ankstyvoje vaikystėje Manolas mažai ką žinojo apie mados pasaulį, tėvų pastangos ugdyti vaikų meilę grožiui - kultūrai, menui - padėjo formuoti jo skonį ir stilių. Mama mėgo sklaidyti madų žurnalus, kuriuos siųsdindavosi iš JAV, porą kartų per metus važiuodavo į Paryžių apsipirkti ir atsiveždavo daug įdomių daiktų. Mama išmokė jį mylėti madą.

Po karo niekur nieko neliko - apie kokius pirkinius buvo galima svajoti? Todėl Manolo mama paprašė vietos meistrą išmokyti ją gaminti espadriles ir labai stengdamasi išmoko šio amato. Vėliau, kurdamas naują kolekciją, dizaineris Manolas Blanikas visada atsižvelgdavo į mamos nuomonę. O kol kas berniukas pats pabandė kurti avalynę. Tada jam tai buvo tiesiog pramoga. Manolas įprastas espadriles puošdavo vįvairiausiomis kriauklytėmis, akmenukais, stikliukais ir monetomis, bandė pagaminti batukus net šuniui ir naminei beždžionėlei.

Baigęs mokyklą, Manolas įstojo į Ženevos, kur persikėlė gyventi visa šeima, universitetą, studijavo teisę ir pasaulio politiką, nes tėvai svajojo apie sūnaus diplomato karjerą. Tačiau teisė Manolo visai netraukė, jis perėjo į literatūros ir architektūros fakultetą, bet ir čia nepritapo. Tada Manolas nusprendė rasti savo kelią: jam visada norėjosi kurti, ką nors daryti savo rankomis. 1965 m. jis persikėlė į Paryžių, jame praleido apie 5 metus, daug ko išmoko, bet taip ir nepriprato prie prancūzų mentaliteto. 1970 m., pakviestas parduotuvės „Zapata" savininko, išvyko į D.Britaniją. Būtent šioje mažoje parduotuvėje prasidėjo visame pasaulyje garsaus prekės ženklo istorija. Čia Manolas Blanikas pradėjo kurti puikius moteriškų drabužių ir avalynės eskizus ir kartu rašyti straipsnius žurnalui „Vogue Italia".

Stiletai ir vyšnios

Kartą Paloma Pikaso, garsiojo dailininko dukra ir gera Manolo bičiulė, supažindino jį su savo drauge, „Metropolitan" Kostiumo instituto kuratore, legendine Diana Vriland. Manolas nuvyko į Niujorką parodyti eskizų Dianai. Jos skvarbų žvilgsnį iškart patraukė bateliai-basutės su svaiginamo aukščio kulniukais, papuošti vyšniomis. Tai buvo keista ir drąsu. D.Vriland padrąsino: „Imkitės kurti avalynę - ji jums puikiai pavyksta!" To daryti M.Blanikas neskubėjo, tačiau prisiminė savo vaikystės pomėgį ir pradėjo savarankiškai domėtis avalynės gamybos subtilybėmis - vaikščiojo į fabrikus, bendravo su meistrais.

Jis neturėjo jokio profesionalaus šios srities išsilavinimo, bet tuo nuostabiau, kad praėjus porai metų po to atmintino pokalbio jis jau sukūrė savo pirmąją batų kolekciją garsiausio tų metų britų modeliuotojo Osio Klarko madų šou. Jam jis liko visada dėkingas už kelialapį į mados industriją. Debiutinė kolekcija Manolą išgarsino, jis įgijo gerbėjų, tarp kurių - mados kritikai ir garsenybės: Šarlotė Rempling, Bjanka Džager, Džeinė Birkin, Džeri Hol. Netrukus po debiuto 1973 m. jis atidarė firminę „Manolo Blahnik" parduotuvę viename madingiausių Londono rajonų, Čelsyje, kur dienas ir naktis leisdavo scenos žvaigždės, modeliai, žurnalistai ir fotografai.

Manolas Blanikas, tiesą pasakius, nebuvo didelis įžūlios ir kone vulgarios 8-ojo dešimtmečio mados gerbėjas. Storapadė avalynė jam nepatiko. O štai kulniukai... liko tik įtikinti klientes, kad ir joms kulniukai patinka. Subtilus, nepriekaištingu skoniu pasižymintis Manolas Blanikas sugebėjo rasti puikią elegancijos, įžūlumo, ironijos, agresijos ir išskirtinumo pusiausvyrą. Ryškiaspalviai lygūs bateliai su aukštais ir smailiais kulniukais („stiletais"), dailiai papuošti, su dirželiais, švelniai juosiančiais koją arba su blizgančiomis sagtimis - toks asortimentas patiko Čelsio merginoms. Ekrano žvaigdėms taip pat. M.Blaniko talentą įvertino ir garsūs modeliuotojai: jis bendradarbiavo su Kelvinu Kleinu, Džonu Galianu, Oskaru de la Renta, Ivu Sen Loranu. Iki 1974 m. Manolas Blanikas pelnė tokį populiarumą, apie kokį net nesvajojo.

Bateliai Marijai Antuanetei

„Manolo Blahnik" bateliai - iš esmės kinematografiški. Jis kūrė ir aksesuarus daugybei filmų, reklamos filmukų ir serialų. Be Kerės Bredšo jo batelius avėjo, pavyzdžiui, karalienė Marija Antuanetė to paties pavadinimo Sofijos Kopolos filme, o Dženifer Lopes savo klipuose pasirodydavo su jo svaiginamo aukščio uždarais suvarstomais aukštakulniais (botiljonais), iškart nužymėdama tokio modelio pasaulinę mados tendenciją. Prekės ženklą nepaprastai išpopuliarino amerikiečių serialas „Seksas ir miestas", jam pasirodžius moterys būriais traukė į Manolo parduotuvę - visoms prireikė žydrų atlasinių batelių kaip Saros Džesikos Parker, kuri Kerės Bredšo vaidmenyje užklupta plėšiko sako: „Sere, prašau, imkite Fendi rankinuką, imkite žiedą ir laikrodį, bet tik nelieskite manųjų Manolo Blahnik!" Kritikai Manolo batus pavadino filmo „penktąja žvaigžde", o pirmosios keturios - pagrindinės herojės!

Akvarelė ir oda

Pagrindiniais Manolo stiliaus bruožais galima pavadinti rafinuotumą, subtilumą ir dizaino sudėtingumą. Patogaus kurpalio ir aukšto kulno derinys yra skiriamasis prekės ženklo „Manolo Blahnik" požymis. M.Blanikas ėmė gaminti gražią ir techniškai nepriekaištingą avalynę, kuri gerokai skyrėsi nuo gaminamos tais laikais, kai meistras pradėjo populiarėti. Jo sėkmę galima paaiškinti didele meile savo darbui ir kūrybine energija.

Manolas Blanikas visada buvo dailininkas, bet negali pakęsti būti taip vadinamas, juk avalynės dizaineris pirmiausia privalo būti geras amatininkas, savo srities meistras, o ne kliautis vaizduote ir išoriniais efektais. Tačiau jis yra aistringas ranka piešiamų eskizų šalininkas ir, kompiuteriniam projektavimui vis populiarėjant, neatsisako sabalų teptukų ir akvarelės. Kiekvienas jo sukurtas eskizas - meno kūrinys, o pats procesas prilygsta meditacijai. Jis iki šiol modelius kuria visiškai savarankiškai, be padėjėjų, asistentų ir „pameistrių". Fabrikuose jis kontroliuoja kolekcijų kūrimo procesą „nuo...iki": stebi trimačių modelių kūrimą, rankomis drožia kurpalius ir prisiuvinėja vidpadžius, kad pademonstruotų meistrams, kaip galiausiai turi atrodyti bateliai

„Manolo Blahnik" avalynė yra neįtikėtinai prestižiška, jo gaminių paklausa beveik visada viršija pasiūlą. Bet apie masinę gamybą, kad patenkintų paklausą, jis nenori nė girdėti ir nesiekia jos atpiginti. Kas nors kartą avėjo Manolo batelius, visada lieka jo ištikimos gerbėjos. Mados mylėtojos žino: norint gauti „Manolo Blahnik" batelius, trokštamą modelį kartais tenka tiesiog medžioti. Ištikimiausios prekės ženklo gerbėjos - tokios pasaulinės žvaigždės kaip Kaili Minoug, Sara Džesika Parker, Naomi Kembel, Madona ir daug kitų.