1 nuotr.Konservatorių Taryba nusprendė, kad partijos remiamu kandidatu Lietuvos prezidento rinkimuose gali būti ne tik konservatorius, bet ir nepartinis. Taryba taip pat nusprendė, kad šiemet lapkritį organizuos pirminius prezidento rinkimus. Kad išsirinktų patį tinkamiausią kandidatą į prezidentus. Ir 2023 m. lapkritį, kai vyks tikrieji rinkimai, jau rems tik pirminių prezidento rinkimų nugalėtoją.
Praėjusiuose prezidento rinkimuose konservatoriai rėmė tuo metu dar nepartinę Ingridą Šimonytę. Per būsimus rinkimus vėl ramstysis nepartiniu ramentu? Panašu į moralinę kapituliaciją.
Partija, turinti vos ne 13 tūkst., narių, abejoja rasianti savo gretose bent vieną nepriekaištingos reputacijos lyderį. Gabų. Patrauklų. Charizmatišką. Tokį, kuris patiktų visuomenei.
Ar išmintinga taip išsiduoti, kad jau abejoja savo partiečių dora? Tarsi ūkininkas praneštų, kad jo tūkstantinėje bandoje nėra nė vienos produktyvios karvės. Tik šiaip laigo po tėviškės pievas ir badosi ragais.
Kita vertus, tai ne tik konservatorių, bet ir daugumos politinių partijų bėda. Vietoje švarių, charizmatiškų lyderių išsiugdo savus tartiufus su brendžio dėžutėmis. O paskui ieško tinkamų, dar nesusitepusių kandidatų iš visų pašalių.
Visgi abejočiau, ar išmintinga pasirinkti būsimą konservatorių kandidatą į prezidentus šiemet. Iki tikrų rinkimų likus visiems metams.
Išrinksi kalifą, o po metų jau bus gandras Netapinas. Išrinksi „Mėslitos" direktorių, o po metų vėl gausi kažką. Susipažinsi su Olegu, bet išlįs Šurajevas. Galų gale, kas raugia kopūstus, kepa pyragus ne šiems, bet kitiems metams? Net ir geriausi daiktai turi savo galiojimo terminus. Gal po metų ta išskirtinė kandidato dora jau bus apmusijusi? Gal puikybė, arogancija ims per kraštus veržtis?
Mat gyvenimas rodo, kad mūsų iškilieji labai greitai linkę sugesti. Net ir su konservantais.
