O.Hebern: slaptas žvaigždės gyvenimas

O.Hebern šeimos istorija

Odrė Hebern Raston (Audrey Hepburn Ruston) gimė 1929 m. gegužės 4-ąją. Jos abu tėvai buvo aristokratiškos kilmės. Odrės senelis, baronas Arnaudas van Hemstra (Aarnoud van Heemstra), kadaise buvo Olandijos kolonijos Surinamo gubernatorius ir Arnhemo meras. Būsimosios žvaigždės tėvas anglas bankininkas Džozefas Entonis Hebernas Rastonas (Joseph Anthony Hepburn Ruston) pretendavo į giminystę su karališkąja šeima per savo protėvį Džeimsą Heberną, trečiąjį Škotijos karalienės Marijos Stiuart vyrą. Jaunoji Odrė gyveno nuolatos kraustydamasi iš Belgijos į Angliją, iš Anglijos į Nyderlandus. Jos mama, olandė baronienė Ela van Hemstra (Ella van Heemstra) ir tėvas daug metų lankydavosi nacių susirinkimuose. Hebernai 4-ame deš. apsilankė Vokietijoje, kur susitiko ne tik su žinomais britų fašistais, įskaitant serą Osvaldą Moslį (Oswald Mosley), bet ir pačiu A.Hitleriu. Iki karo Odrės mama buvo net aktyvesnė už tėvą. Bet karo metais Ela pakeitė pažiūras ir nutraukė ryšius su tais, kas palaikė A.Hitlerį. Su vyru tuo metu ji jau buvo išsiskyrusi.

Didžioji vaikystės dalis - okupacijoje

Kad kaip nors pragyventų be vyro pinigų, Ela su vaikais persikėlė į Arnhemo miestą, kuriame turėjo didelį šeimos namą. O tuo metu Olandija buvo okupuota, prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Van Hemstrų namas taip pat buvo užimtas. Elai su vaikais buvo leista glaustis kukliausiame jo kambarėlyje. Šalia Odrės namų buvo įsikūręs vietos banko skyrius, kuriame nacistai įrengė kalėjimą. Jauna mergaitė girdėdavo baisius kankinimų aukų klyksmus ir tai ją labai stipriai paveikė. Iš pradžių Ela palaikė nacistus. Ji užmezgė romaną su vienu vokiečių valdininku, o 1941 metų pabaigoje net organizavo Arnheme muzikos vakarą vokiečiams. Jame pasirodė Odrė ir jos brolis Janas. Kaip ir daugelis kitų, Odrė laikėsi nuomonės, kad jos mama tuo metu palaikė nacistus dėl vaikų. Bet tai jų neišgelbėjo. Brolis Aleksas tapo pogrindininku pasipriešinimo kovotoju, Janas taip pat. Jie buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklą, Elos sesers vyras Otas buvo nužudytas. Žiaurios Nyderlandų okupacijos metais baronienė kardinaliai pakeitė nuomonę ir pradėjo remti olandų Pasipriešinimo judėjimą.

Šalyje pradėjo trūkti maisto produktų. Buvusi putlutė Odrė beregint virto liesute mergaite, tarsi sukonstruota iš pagaliukų. Iki karo ji dievino belgišką šokoladą, o karo metais kasdien sau tvirtino, kad nekenčia valgyti. Vėliau Nyderlandai pergyveno blokadą, dėl kurios kilo tikras badas. Odrės šeimai teko maltis miltus iš žirnių ankščių, valgyti tulpių svogūnėlius. Vėliau, kai Nyderlandai buvo išvaduoti ir išdalinta humanitarinė pagalba, Odrė vos nenumirė, prisivalgiusi tokios saldžios avižų košės, kad cukraus pakako košei sucementuoti į gumulą.

Žinutės balerinos bateliuose

Ilgus metus atkakliai sklandė gandai apie Odrės Hebern dalyvavimą pasipriešinime naciams. Gyvuoja keletas legendų, ką Odrė veikė okupacijos metais. Pagal vieną jų ji po pusdienį šokinėdavo per virvutę miesto aikštėje, stebėdama vokiečių mašinas. Bėgdavo nuo gestapo ir slėpdavosi rūsiuose su krepšeliu maisto, nešamo tiems, kuriuos gestapas ką tik suėmė. Toje pačioje miesto aikštėje perdavinėdavo raštelius, slepiamus batuose. Oficialūs Odrės biografai iki šiol patvirtindavo tik du Odrės dalyvavimo pasipriešinimo judėjime faktus. Pirma, ji rengdavo labdaros koncertus kaip balerina ir rinkdavo pinigus pasipriešinimo kovotojams, už kuriuos jie pirkdavo maistą slepiamiems žydams. Antra, baleto bateliuose Odrė neretai slėpdavo pogrindininkų laiškelius ir juos perduodavo kitiems kovotojams.

Ilgus metus biografai bandė rasti kokių nors kitų įrodymų, kad legendos ir mitai apie Odrę Hebern yra tiesa, bet būdavo priversti pripažinti, kad negali to padaryti.

Kol vienam iš tyrinėtojų atėjo į galvą įsigilinti į nužudyto Odrės dėdės dienoraštį. 2019 m. Robertas Macenas (Robert Matzen) pristatė knygą „Olandė mergina: Odrė Hebern ir Antrasis pasaulinis karas" ir skaitytojus supažindino su faktais, kuriuos jam pavyko rasti dėdės Oto dienoraštyje.

Rašytojas po trupinį rinko vertingą informaciją, ne kartą tuo tikslu lankėsi Nyderlanduose. Daug informacijos jis rado archyvuose, kalbino žmones, žinančius apie O.Hebern gyvenimą karo metais. Knygoje žvaigždė atsiskleidžia iš visiškai kitos, netikėtos pusės, ir tai padeda suprasti jos pačios pasisakymus apie karo metų praeitį.

„Kiti buvo drąsesni"

Kai Odrė pasakodavo apie karo metų vaikystę, ji daugiau prisimindavo šaudymus gatvėse, kurių liudininke buvo. Apie tai, ką veikė pati, kalbėjo nenoriai: visi vaikai Olandijoje ką nors darė, kad šalis įveiktų fašistus; daugelis jų buvo drąsesni už ją, nėra ką pasakoti.

Po dėdės Oto mirties Ela su vaikais persikėlė pas gimines į Velpo miestelį netoli Arnhemo. Būtent ten Odrė prisijungė prie Pasipriešinimo judėjimo. Manoma, kad su pogrindininkais ji susisiekė pasišovusi dirbti savanore vietos ligoninėje, kuri, pasirodo, buvo pasipriešinimo centras Velpe. Daktaras Hendrikas Visertas Hoftas (Hendrik Visser‘t Hooft) įsigudrino išgelbėti šimtus žydų, organizavęs jiems slėptuves ir maitinimą. Odrė Hebern tapo jo padėjėja. Iš šalies tai atrodė kaip medicinos sesers darbas, bet viskas buvo gerokai dramatiškiau - Odrė buvo kurjerė ir ryšininkė. Mergina ne kartą pristatė pranešimus pogrindininkams ir toje vietovėje numuštiems lakūnams. Kartą ji akis į akį susidūrė su baudėjų būriu. Odrė apsimetė naivia kvailele, suskynė puokštę gėlių ir padovanojo vokiečiams, juos tuo labai sužavėdama. O.Hebern tobulai suvaidino savo vaidmenį, priešai ja patikėjo. Šie aktoriniai gebėjimai vėliau jai padėjo užkariauti Holivudą.

Tikriausiai H.Hoftas ir sumanė rinkti pinigus, prisidengiant baletu. Ji pasirodydavo Arnhemo miesto teatre. Pasirodymai buvo vadinami „zwarte avonden", išvertus „juodieji vakarai". Toks pavadinimas prigijo todėl, kad salės langai būdavo uždangstomi, užtamsinami, kad niekas jų nepastebėtų. Publika net baimindavosi ploti, kad tik jaunoji balerina neįkliūtų. Odrė taip stengėsi palaikyti okupuotų žmonių dvasią. Be to, šokdama ji uždirbdavo pinigų Pasipriešinimo judėjimui, kad būtų lėšų maitinti žydams, kuriuos slėpė pogrindininkai.

Odrė ne tik šoko, bet ir platino pogrindinį laikraštį, kuriame buvo raginama gelbėti nacių persekiojamuosius.

Be to, ji daug skaitė - tai padėdavo užmiršti alkį -, ir piešė, kai turėdavo, kuo ir ant ko. Nuo bombardavimo jos su mama slėpdavosi rūsyje. Velpo gyventojai neturėjo ko valgyti, viską atėmė vokiečiai. Žmonės iš bado mirdavo šeimomis.

Iš bado mergaitė ėmė dusti, jai išsivystė mažakraujystė, kartais ji ištindavo. Odrė vis dėlto ieškojo veiklos, jai atrodė nepakeliama tiesiog namuose laukti, kada ir kaip viskas baigsis.

Žinoma, niekas vaikui neleisdavo pernelyg daug. Vienintelis kartas, kai Odrei buvo patikėta labai pavojinga užduotis, yra susijęs su tuo, kad vokiečiai numušė keletą anglų lėktuvų. Lakūnai buvo slepiami už miesto, miške. Odrė dviračiu veždavo jiems pranešimus ir maisto. Kai prireikė gelbėti sužeistą anglų desantininką, jis buvo paslėptas van Hemstrų namuose. Ir nors kažin ar tai inicijavo Odrė, ji saugojo šią paslaptį ir slaugė sužeistąjį kartu su kitais.

Karo palikti randai

Kai sąjungininkų kariai išvadavo Olandiją, vietos valdžia stengėsi nubausti visus kolaborantus. Ela buvo iškviesta apklausti. Po ilgo aiškinimosi kaltinimai šeimai buvo panaikinti, motina su dukra išvyko į Angliją. Dėl badavimo ir nervingo gyvenimo pašlijus sveikatai, balerinos karjeros Odrei teko atsisakyti. Angeliškos išvaizdos mergina patraukė Holivudo agentų dėmesį. Po vaidmens filme „Atostogos Romoje" ji, kaip sakoma, atsibudo garsi. O.Hebern visiškai pakeitė krūtiningos šviesiaplaukės Holivudo žvaigždutės įvaizdį, milijonams kino žiūrovų pristačiusi naują grožio idealą. Odrė buvo nepaprastai smulkaus kūno sudėjimo, liekna, bet žiūrovai nežinojo, kad prie to prisidėjo badavimo metai per karą.

Po to buvo daug filmų ir įsimintinų vaidmenų. Tačiau vieno vaidmens Odrė atsisakė - Anos Frank. Jis jai buvo pasiūlytas todėl, kad abi merginos buvo panašaus amžiaus ir karo metus praleido Nyderlanduose. Odrei visada buvo sunku prisiminti karą. Jos filmografijoje nėra filmų apie karą, ji stengėsi vengti šios temos, kad ir kokie naudingi būtų buvę pasiūlymai. Karas Odrei dar ilgai atsiliepdavo: aktorę kamavo ilgi depresijos laikotarpiai, kurių nebuvo įmanoma paaiškinti jos tuometinio gyvenimo įvykiais ir kurie greičiausiai buvo susiję su vaikystėje patirtu siaubu. Dėl rimtų mitybos sutrikimų jai buvo sudėtinga išnešioti kūdikį. O aplinkiniai matė tik jauną, liekną, gražią, visada ramią moterį. Per karą Odrė sau pažadėjo: jeigu šitas košmaras vieną kartą baigsis, ji niekada, niekada, niekada gyvenime niekuo nepasiskųs...

O.Hebern galop pavyko susitaikyti su savo praeitimi. Praėjus nemažai metų po to, kai tapo megažvaigžde, Odrė dalyvavo viešuose „Anos Frank dienoraščio" skaitymuose, tapo UNICEF pasiuntine. Prieš pat mirtį ji lankėsi ir karo draskomame Somalyje.