Mokslininkų bandymas apginti S.Nėrį

Nes Desovietizacijos komisija vasario 28-ąją nutarė, jog gatvės, pavadintos S.Nėries vardu, propaguoja totalitarinį režimą, todėl turi būti pervadintos. S.Nėries vardo jau pareiškė atsisakanti viena Vilkaviškio mokykla. Tačiau tokiam Desovietizacijos komisijos sprendimui prieštarauja dalis visuomenės.

S.Nėris 1940 m. kartu su Liudu Gira, Antanu Venclova, Petru Cvirka bei kitais Liaudies seimo išrinktais delegatais vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Taip pat žinoma, jog S.Nėris parašė poemą apie Staliną ir buvo kairuoliškų pažiūrų. Tačiau ar tokiu atveju, jei Lietuvoje nebūtų buvę talentingos poetė S.Nėries, Lietuva būtų išvengusi Molotovo-Ribentropo pakto ir nebūtų inkorporuota į SSRS sudėtį? Aišku, kad vis vien būtų inkorporuota!

Tad ar ne per daug sureikšminamas S.Nėries indėlis sovietams okupuojant Lietuvą? Be to, viešo laiško autoriai teigė, jog LGGRTC išvada, kuria rėmėsi Desovietizacijos komisija, yra parengta autorės Daivos Vilkelytės, neturinčios mokslinio laipsnio. Esą atliekant ekspertizę nesiremta moksliniais tyrimais.

Tiesa, archyvų tyrėja, kaip pati rašo, skaitinėtoja ir rašinėtoja, žurnalistė Daiva Vilkelytė parengė LGGRTC ne išvadą, bet pažymą „1940-1945 m. politinės S.Nėries biografijos konspektas/istorinė archyvinė pažyma". Pažymą parašiusi D.Vilkelytė socialiniuose tinkluose teigia jokių išvadų LGGRTC nerašiusi. Parengusi tik konspektą.

Kad ir kaip būtų, tačiau ar tikrai būtų teisinga pervardinti gatves, turinčias S.Nėries vardą, kai visuomenė iki šiol vertina S.Nėrį kaip talentingą poetę, o ne kaip kai kurių politinių klaidų padariusį ir per anksti mirusį žmogų. Juolab kai viešą laišką pasirašė istorikas, 2022 m. Tolerancijos žmogumi paskelbtas dr. Valdemaras Klumbys. Šis mokslininkas savo pažymoje, 2018 m. parengtoje Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupei, rašė, jog „Delegacija į Maskvą dėl priėmimo į SSRS realiai nieko nereiškė, tai buvo simbolinis formalus žingsnis".

Taip pat šiame rašte, parengtame V.Klumbio ir pasirašytame tuometinės LGGRTC vadovės Teresės Burauskaitės, rašoma: „Todėl šių keturių rašytojų (S.Nėries, P.Cvirkos, L.Giros, A.Venclovos) išskyrimas pervadinant jų vardu pavadintas gatves, įstaigas bei griaunant jiems skirtus paminklus atrodo nelogiškas ir neatitinka istorinės tiesos".

Desovietizacijos komisija jau atsakė mokslininkams, kad priimtų sprendimų nekeis. Komisijos pirmininkas V.Karčiauskas pabrėžė, kad S.Nėris buvo vertinama ne kaip poetė, o kaip totalitarinį režimą simbolizuojantis asmuo.

„Reikia pakartoti tai, ko asmenys, kreipęsi dėl S.Nėries, nesuprato. Mes nevertiname S.Nėries kaip poetės. Ją vertiname kaip žmogų, kuris simbolizuoja autoritarinius ir totalitarinius režimus. Vertiname tuo aspektu, kada kalbama apie konkretų viešąjį objektą", - teigė V.Karčiauskas.

Komentuoja viešąjį laišką pasirašęs istorikas Algimantas KASPARAVIČIUS:

Aš S.Nėries asmeniškai nepažinojau ir, tiesą sakant, mano asmeninės nuomonės šioje situacijoje iš principo negalėtų būti. Bet, jeigu mes kalbame apie tą laikmetį, kai gyveno S.Nėris, apie to laikmečio žmones, veikėjus, herojus, tame tarpe ir kultūros žmones, tai aš tam tikrą nuomonę turiu ir, manyčiau, kad kalba šiuo atveju turi būti labai konkreti.

S.Nėries kairiosios pažiūros buvo gerai žinomos, jos buvo populiarios ne tik Lietuvoje, Latvijoje, bet ir Vakarų Europoje. Savo laiku S.Nėris priklausė Trečiajam frontui, 1936-1937 metais praktiškai gyveno ir kūrė Paryžiuje. Ten ji bendravo su prancūzų kairiaisiais, socialistais radikalais, kurie tuo metu buvo Prancūzijos parlamente ir vyriausybėje. S.Nėris iš Paryžiaus sugrįžo į Kauną kairesnė negu išvažiavo. Taigi tada, kai jai 1938 m. buvo skirta garsioji valstybinė premija, S.Nėries kairuoliškosios pažiūros tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje ar Vakaruose nebuvo jokia paslaptis. Tai buvo savaime suprantamas dalykas.

Kadangi tuo metu visoje Europoje intelektualai buvo pasiskirstę į dvi daugiau ar mažiau reikšmingas grupes. Vieni buvo prieš kraštutinį nacionalizmą, prieš fašizmą, nacizmą Vokietijoje, o kiti matė Sovietų Sąjungą ir Staliną kaip pagrindinę politinę jėgą, kuri gali pasipriešinti kraštutiniam dešiniajam judėjimui. Būtent tame kontekste mes turėtume suprasti ir vertinti S.Nėrį.

O antras dalykas, kai kalbame apie 1940 m. birželio-liepos įvykius, tai 1940 m. birželio 14-15 d. įvyko taip vadinamas tuometinės Lietuvos vyriausybės paskutinis posėdis, kuriame buvo nuspręsta priimti SSRS ultimatumą. Ir tai buvo ne S.Nėries, ne P.Cvirkos, ne L.Giros, bet Vyriausybės sprendimas, kuriam nepritarė tik Antanas Smetona ir dar keli ministrai. O Vyriausybės dauguma pritarė, įskaitant ir tuometinį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Vincą Vitkauską ir jo pirmtaką generolą Stasį Raštikį.

O kai Kaune pasirodė sovietų tankai, premjeras ir kariuomenės vadas griežtai pareikalavo, kad Lietuvos žmonės sutiktų Raudonąją armiją draugiškai, palydėtų jos dalinius į dislokacijos vietas. Tai mes šioje istorijoje S.Nėries visiškai neturime. O jeigu žiūrėsime į raginimus rinkti žmones į Liaudies seimą, tai čia turime visą puokštę Lietuvos kultūrininkų. Vincas Krėvė-Mickevičius buvo Liaudies vyriausybės užsienio reikalu ministru, kartu su kitais ministrais - liberalu, Klaipėdos sukilimo architektu Ernestu Galvanausku ir Kazimieru Bizausku. Generolas S.Raštikis reformavo Lietuvos kariuomenę.

Štai čia yra visa politinė atsakomybė ir pasidavimas sovietinei okupacijai. Daug reikšmingesnis veikimas nei S.Nėries. O 20-ies Liaudies seimo narių delegacija, kurioje buvo ir S.Nėris, ir kuri vyko į Maskvą, kad paprašytų priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, ta delegacija, kaip rodo dokumentai Maskvoje, buvo parinkta paties Josifo Stalino. Jis siekė, kad žmonės delegacijoje būtų žinomi, populiarūs visuomenėje. Lygiai taip pat buvo sudarinėjama ir Liaudies vyriausybė.

Kas yra Saliutė? Saliutė yra Lietuvos lakštingala. Todėl buvo įtraukta į delegatų sąrašą. Ir aš nežinau nė vieno, kuris buvo įtrauktas į tą 20-ies sąrašą, tačiau atsisakė ar viešai abejojo. Kodėl taip elgėsi? Kodėl S.Raštikis savo rankomis likvidavo Lietuvos kariuomenę? Apie tai reikia kalbėti. Apie tuometinį istorinį kontekstą. Bet Desovietizacijos komisija ištraukė S.Nėrį iš istorinio konteksto ir bando kažką išvystyti. Aišku, jeigu per paskutinį nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdį dauguma būtų pritarusi A.Smetonos koncepcijai atmesti SSRS ultimatumą, mes turėtume kitokią Lietuvos istoriją, bet dabar mes kitos Lietuvos istorijos neturime.

Trečias dalykas - S.Nėries veikla Maskvoje 1941 m., kai naciai užpuolė Sovietų Sąjungą. Poetė turi prieigą prie radijo, laikraščių, kalba prancūziškai, gauna naujienas iš fronto. Girdi, kad Didžioji Britanija padeda Stalinui, siunčia karo laivą su patrankomis ir visa amunicija į Vladivostoką. Girdi, kad Jungtinės Amerikos Valstijos teikia Stalinui paramą. Kad pasirašoma Atlanto chartija, pagalbos Sovietų Sąjungai sutartys. Tai kurioje pusėje yra Stalinas, britai ir amerikiečiai. Ar S.Nėris savo pažiūromis kažkaip iškrenta iš JAV prezidento Franklino Ruzvelto (Franklin Roosevelt) ir Didžiosios Bitanijos premjero Vinstono Čerčilio (Winston Churcill) antifašistinės doktrinos? Tikrai neiškrenta! Tai apie ką mes čia dabar kalbame?

Subjektyvesnis momentas - kai S.Nėris 1945 m. grįžta į Lietuvą ir pamato, kas ir kaip. Yra liudijimų, kad S.Nėris jautėsi politiškai suklaidinta. V.Krėvė-Mickevičius, kuris buvo Liaudies vyriausybės ministru, pabėgo į Vakarus, turėjo progą pakeisti aplinką. E.Galvanauskas lygiai taip pat pabandė padirbėti Liaudies vyriausybėje, padirbėjo ir paspruko į užsienį. O didelė dalis nepasprukusios profesūros įsidarbino Vinco Kapsuko vardo universitete ir skaitė paskaitas, atitinkančias marksistinę filosofiją, bei rašė straipsnius apie buržuazinės diktatūros kritiką.

Prisitaikė. Tai, atsiprašau, kurio velnio išplėšti iš bendro istorinio konteksto vieną žmogų, vieną geriausių, greta poeto Henriko Radausko esančių Lietuvos lyrikių ir ant jos sukabinti visą politiką. Ir taip siaurai, taip primityviai sukabinti! O visiškai baltas dabartinis Seimas bei keli dirigentai, kurie, aišku, yra labai balti, diriguoja, kas yra juoda, kas yra balta, kas yra bloga ir kas yra gera. Bijau, kad su tokia politika mes ilgai neišgyvensime. Galime sugrįžti į XIX a. pradžią. Ar mums tikrai to reikia?