1 nuotr.Kai metų ratas apsisuka dar vieną kartą, sulaukiame didžiosios dienos, kovo 11-osios, kai iš naujo gimė Lietuva. Vyresnieji pamena to vakaro - išlaukto, išnešioto - įvykį: tada užuolaida amžiams paslėpė raudonuosius stabus ir nusileido mūsų trispalvė, pasaulyje gražiausia vėliava. Net ir to laukus, akimirka buvo netikėta savo tikrumu: juk svajonės nepaliesi, o čia viskas įvyko gyvai, iš tikro!
Koks tą vakarą buvo oras? „Bene tai svarbu!" - pasakys bet kas. Aš prisimenu, kaip atrodė tamsus vėlyvas, jau be sniego vakaras, nes ėjau iš Lietuvos televizijos laidos, kurią tądien filmavome. Atsisveikinant mums buvo perduota žinia: šį vakarą įvyks kai kas ypatingo! Tai įvyko, į širdis plūstelėjo džiaugsmas, o iš paskos šliaužė nerimo šešėlis... o kaip bus toliau? Kaip gyvensime, kaip auginsime vaikus?
Prabėgo 33 metai, taigi - trečdalis amžiaus. Jaunimui atrodo, kad Lietuva savimi tapo be galo seniai, ko gero - „istoriniais laikais". Mes viską sukūrėme ir esame kitokiame pasaulyje... Tiesa, tam buvo duota dvigubai daugiau laiko, nei prieškarinei Lietuvai. Taigi, švęskime, didžiuokimės! Nes Lietuva yra mūsų, nes mes - Lietuvos. Ir mums su Lietuva gyventi gera!
O dar gera gyventi pavasaryje. Kasdien regime, kaip daugėja šviesos, kaip aukštai kopia vidudienio saulė. Tą matėme daug sykių, tačiau vis tiek laukiame, nes gamtos atgimimas yra žavus ir nesibaigiantis stebuklas. Ar stebuklas gali pabosti?
Šis pavasaris ir vėl kitoks, nes mes jau pamiršome apie senuosius metų laikų virsmo principus ir dėsnius. Taigi, šįkart tie dėsniai ir vėl sukūrė unikalią situaciją. Žinoma, keista matyti pavasario pradžią be potvynių, ypač Nemuno deltoje, kitų didžiųjų upių lygumose. Praradę potvynius, mes daug ko netenkame. Visų pirma, ten nesiformuoja daug nuosėdų sukaupiančios pievos.
Kai kas trauko pečiais - kam tos pievos, juk nei ką turime jose ganyti, nei jų šienausime. Tačiau ne viską iš gamtos galime tik imti, daug ko jai reikia pačiai. Natūralios pievos, užliejamos kiekvieną pavasarį ne tik gauna trąšas, bet vanduo išnešioja augalų sėklas, nuplauna perteklines medžiagas. Ne mums spręsti, ar taip gerai, tačiau gamta viską taip darė visada. Dabar to nebėra.
Nepamirškite tilvikų (jie sugrįš vėliau), ančių, žąsų, gervių ir gandrų - tai jie skuba į užlietas pievas ir mėgaujasi pavasario vaišėmis. Ne taip seniai didieji poplūdžiai, kai vanduo telkšodavo iki gegužės, sutelkdavo ir pamaitindavo visus mūsų ir pralekiančius paukščius. Dabar guodžiamės, kad jų neregėtai sumažėjo. Tačiau kur ir kaip priimtume, jei jie pasirodytų visi iš karto? Tie, kurie skrisdavo kažkada...
Dabar pavasaris jau dovanoja vabzdžius. Mes galime net nesuvokti, kaip jiems svarbu pajausti kiekvieną „papildomą" šilumos laipsnį. O svarbiausiu gyvybės atgimimo stimulu yra saulė, jos spinduliai.
Taigi, jei šiandien nušvis saulelė, pamatysime skraidančius peržiemojusius drugius, skruzdėlynų viršūnėse krutančią skruzdėlių masę. Iš avilių skris bitės, nes joms reikia šviežio maisto - jeigu nerastų žydinčių snieguolių ar žibuoklių, jos nuo pumpurų prisirinks lipčiaus ir namo į avilį parneš pirmųjų šių metų skanėstų. Tokios džiaugsmo valandos dažnai būna trumpos. Tačiau jos skelbia visiems - į mūsų žemę atėjo pavasaris. Švęskime ir džiaukimės!
