1 nuotr.Dublino universiteto neurologai ir neurobiologai įrodė, kad pamiršti informaciją žmogui ir gyvūnams yra naudinga, ypač šiuolaikiniame dinamiškame gyvenime. Tai padeda mokytis ir priimti teisingesnius sprendimus. Ne itin aktualios informacijos užmiršimas - tai ne prasta atmintis, o smegenų ypatybė, padedanti sąveikauti su greitai kintančia aplinka.
Gyvename nuolatos besikeičiančiame pasaulyje, teigia hipotezės autoriai, ir vakarykštė patirtis šiandien gali būti nebeaktuali. Tada užmaršumas gali padėti būti lankstesniems: pamiršti pasenusius elgsenos modelius ir pereiti prie naujų, kurie atitinka aktualią padėtį. Tada galime priimti teisingesnius sprendimus ir jaustis komfortiškiau.
Trumpa graužikų atmintis
Norėdami patvirtinti tokią hipotezę, mokslininkai atliko seriją eksperimentų su pelėmis. Su graužikais buvo tiriama tokia užmiršimo forma kaip retroaktyvus įsikišimas, kai keletas neseniai susiformavusių prisiminimų smegenyse konkuruoja tarpusavyje ir kuris nors iš jų yra užmirštamas. Pelėms iš pradžių buvo rodomas objektas tam tikroje aplinkoje, kad susidarytų asociacija ir tam tikra patirtis. O paskui buvo siūloma atpažinti tą patį objektą, bet jau kitomis sąlygomis. Nors tarp dviejų bandymų praeidavo labai mažai laiko, pasirodė, kad veikiamos naujų asociacijų pelės greitai pamiršdavo ankstesnę patirtį. Norėdami suprasti, kaip būtent vyksta konkuruojančio prisiminimo išstūmimo procesas, neurobiologai naudojo optogenetikos metodą, t.y. genetiškai pažymėdavo smegenų ląstelių grupes, kuriose saugomi tam tikri prisiminimai - jos yra vadinamos engramomis -, ir stebėdavo, kas vyksta tose neuronų grupėse po to, kai prisiminimas „ištrinamas". Biologai nustatė: stimuliuojant engramas šviesa, užmirštą prisiminimą galima atgaivinti.
Pamirštas seifo kodas
Taip pat paaiškėjo, kad prisiminimai gali atsikurti savaime, patys, jeigu pelės gauna naujos patirties, susijusios su jau pamirštąja - tarsi prisiminimai būtų saugomi seife, bet negalėjome prisiminti kodo jam atrakinti.
Tyrimo rezultatai patvirtina, kad kodu prisiminimams iš „seifo" išimti gali tapti tiek dirbtinis signalas, tiek natūralus, taip pat juos galima atnaujinti šviežia informacija. Mes kasdien gauname nenutrūkstamą srautą naujos informacijos apie pasikeitusią aplinką ir smegenyse nuolatos susidaro vis naujos engramos, kurios konkuruoja ir viena kitą išstumia. Tai padeda mokytis naujų dalykų, susiformuoti aktualesnei elgsenai ir reakcijoms. O iškilus būtinybei, „prarasti" prisiminimai vis dar gali grįžti, priklausomai nuo situacijos. Vadinasi, užmiršimas - ne atminties defektas, o natūrali išmintingų smegenų mokymosi forma.
Prisiminimų saugojimo ir reaktyvavimo mechanizmų supratimas taip pat gali padėti gydant tokias ligas kaip Alcheimerio, kai pacientai dažnai prisimena neaktualius arba nebūtus dalykus, o kasdieninius procesus pamiršta.
