1 nuotr.Armėnijos vadovybė pareiškė iki šių metų rugsėjo išvesianti savo karines pajėgas iš ginčijamo Kalnų Karabacho krašto. Šis istorinis regionas anksčiau buvo žinomas kaip Arcachas. Nuo VI a. prieš mūsų erą čia gyveno armėnų protėviai. IV mūsų eros amžiuje armėnams priėmus krikščionybę, Arcachas tapo vienu krikščioniškiausių Kaukazo regionų. Čia palaidotas ir šventasis Grigalius Švietėjas, kurio vardu vadinama Armėnijoje vyraujanti krikščioniška Bažnyčia.
V a. kilus armėnų karui su persais, šis kraštas tapo krikščionių rezistencijos centru, šventa vieta visai armėnų tautai. Tik XI a. čia ėmė keltis tiurkai, atsikėlę iš Altajaus ir Vidurinės Azijos. XIII a. įsivyravo tiurkiškas krašto pavadinimas: Karabachas. Didžiuliam tiurkų tautų masyvui, besitęsiančiam nuo Stambulo iki Jakutijos, priklauso ir dabartiniai azerbaidžaniečiai.
Po daugybės tiurkų, persų ir kitų tautų karų, Arcachas XIX a. pateko į Rusijos imperijos jurisdikciją. Antantės interventų, o vėliau - ir sovietų laikais šis kraštas priskirtas Azerbaidžanui, nors vietiniai armėnai tam priešinosi. Griūvant Sovietų Sąjungai, iš jos išsilaisvinusios respublikos įtvirtino sovietines savo sienas. 1991 m. Arcacho gyventojai armėnai, užuot prisijungę prie Armėnijos valstybės, paskelbė atskirą valstybę. Kilo ilgalaikis konfliktas, kuriame azerbaidžaniečius rėmė gimininga Turkija, armėnus - Rusija.
Šis konfliktas iš dalies priminė Kosovo atvejį, kai vietiniai albanai atsiskyrė nuo lig tol kraštą valdžiusios Serbijos, bet, užuot prisijungę prie Albanijos, paskelbė atskirą respubliką. Kosovas plačiai pripažintas tarptautinėje bendruomenėje, o štai Arcacho atveju ši bendruomenė laikėsi Helsinkio sutarties principo, įtvirtinusio posovietines sienas. Kalnų Karabachas internacionaliniu mastu pripažintas Azerbaidžanui, o 2020 m. Azerbaidžanas po trumpo karo su armėnais, remiamas Turkijos, susigrąžino ir faktinę krašto kontrolę.
Įdomūs ir tarptautinės konjunktūros aspektai. Nors manoma, kad musulmoniškose šalyse religija lemia daugiau, nei tautinė tapatybė, tačiau šiitiškas Iranas, iš dalies priklausomas nuo Rusijos globos, remia krikščionis armėnus, kurie taip pat yra Rusijos globotiniai, o ne tokius pat šiitus azerbaidžaniečius. Pažymėtina, jog didžiuma istorinio Azerbaidžano šiandien yra Irano valdoma teritorija, tad gali būti ir teritorinių sąskaitų. Savo ruožtu šiitišką Azerbaidžaną remia sunitiška Turkija, kurią su azerbaidžaniečiais jungia etninė tapatybė.
Akivaizdu, kad istorinis teisingumas ir bendras objektyvumas tautų ir valstybių atžvilgiu nėra tarptautinės bendruomenės prioritetas. Kosovo valstybė plačiai pripažįstama, nes jos atsiskyrimas nuo itin prorusiškos Serbijos naudingas Vakarų blokams, tuo metu armėnų ar abchazų istorinės teisės - mažiau svarbios, nes už jų stovi Rusija. Mažosioms tautoms belieka rinktis sau globėjus iš didžiųjų galybių, kad atsilaikytų prieš kitas didžiąsias galybes ar jų globotinius.
Dvejopi standartai taikomi ir demokratijos atžvilgiu: Armėnijoje valdžia demokratiškai renkama ir keičiama, tuo metu Azerbaidžane įsitvirtino Sirijos ir Šiaurės Korėjos tipo dinastinis valdymas. Tai - dėsninga ir žinant, kaip tarptautinėje bendruomenėje vertinama sąlyginė Irano teokratija ir absoliutus Saudo Arabijos režimas. Tęsiant vieno JAV pareigūno mintį, geriau savas autoritaras, negu svetimas demokratas.
2020 m. konflikto tarpininke tapo buvusi tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano siuzerenė Rusija. Arcacho krašte dislokuotos Rusijos pajėgos trapioms paliauboms prižiūrėti. Po invazijos į Ukrainą Rusija prarado pagrindinės tarpininkės statusą ir Armėnijos santykius su Azerbaidžanu ėmė prižiūrėti Europos Sąjunga. Manoma, kad po 1991 m. tarpusavio konflikte žuvo 30 tūkstančių žmonių, o 2020 m. - pusseptinto tūkstančio. Ir kažin, ar tai jau pabaiga. Armėnijos kariai traukiasi, o tarp vietos gyventojų konfliktai tęsiasi.
