1 nuotr.Kas mus, lietuvius, skiepytus ir pasiutusius, senamadiškus ir netradicinius, skiria visi žinom: neapykanta. Nors nuo jos iki meilės tik vienas žingsnis, niekas nedrįsta jo padaryti. Ko bijo?
Man vis dar neaišku, kodėl net aršiausieji vakseriai ir antivakseriai akivaizdžiai nesusikalba. Juk vieningai sutaria, kad ir skiepyti ir be skiepų vienodai nešioja užkratą, vienodai suserga, tik ne vienodu greičiu numiršta. Jei tik dėl to niršta paskiepytieji, vadinasi jiems mūsų, nepasiskiepijusių, labai gaila. Tai ko pykstame mes ant jų? Lai gailisi. Negi gaila?
Savo ruožtu antivakseriai žada išvaksuotiems lėtinę mirtį nuo eksperimentinių skiepų. Galbūt po metų, ar kelių... Bet būtinai - nuo skiepų! Regis, pasirinkę mirtį be skiepų, „sveikuoliai" turėtų iš džiaugsmo rankas trinti, kad jiems bus daugiau garantijų patekti į „auksinį milijardą". Bet ne - niršta ir pyksta, užuot skiepytas rankutes bučiavę. Po velnių, kas čia vyksta?
Matyt, mes, lietuviai, vis dar negalime gyventi vienas be kito. Matom, kad nebe daug mūsų ir beliko. O kiek daug norinčių mūsų vietą Europoje užimti irgi matyti: nuo jų net tvoros lūžta...
